Taip išėjo, kad į klasiokų susitikimą mūsų klasė susirinko tik po 15 metų. Ir tai nutiko atsitiktinai, radome vienas kitą socialiniuose tinkluose, susirašėme ir sutarėme susitikti.
Susitikimo vietai buvo išrinktas vienas geriausių mūsų miesto restoranų, norėjosi, kad viskas būtų aukščiausiame lygyje, todėl net rezervavome atskirą salę, kad kiti lankytojai mums netrukdytų.
Visą tą laiką nieko iš klasės nemačiau, todėl smalsumas ėmė viršų. Buvo labai įdomu, kaip kam susiklostė gyvenimas. Štai ir atėjo ilgai laukta diena. Tokio įvykio proga apsivilkau padorų kostiumą ir net nusipirkau naujus batus.
Mūsų klasė buvo labai draugiška, mes dažnai kartu važinėdavome ilsėtis, taip pat į olimpiadas ir varžybas.
Taksi sustojo prie restorano, aš išlipau ir pamačiau daug pažįstamų. Visi apsikabinome, ėmėme kalbėtis, dalintis naujienomis.
– O kur gi Algis, negi jis neateis? – paklausiau aš, pastebėjęs, kad trūksta klasioko.
Algis buvo vienintelis, kuris mokėsi dvejetais. Turbūt jam buvo gėda, kad nieko nepasiekė gyvenime, todėl neatėjo. Taip maniau tuo momentu. Kai atėjo metas apmokėti sąskaitą, padavėjas pasakė, kad to daryti nereikia.
– Kodėl? – nustebo visi.
– Savininkas pasakė, kad šis vakaras įstaigos sąskaita.
Vėliau paaiškėjo, kad šio restorano savininkas – mūsų klasiokas Algis, kuris negalėjo dalyvauti tik todėl, kad buvo užimtas restorano reikalais užsienyje.
Comments (0)