Šlapimo tyrimas yra vienas dažniausiai atliekamų ir informatyviausių diagnostikos metodų, leidžiančių greitai įvertinti bendrą organizmo būklę ir aptikti galimus sutrikimus. Nors šlapimas iš prigimties yra organizmo atliekų pašalinimo būdas, jo sudėtis gali atskleisti labai daug apie inkstų, šlapimo pūslės ir kitų vidaus organų veiklą. Vienas iš rodiklių, kuriam gydytojai skiria ypatingą dėmesį, yra eritrocitai, dar žinomi kaip raudonieji kraujo kūneliai. Idealioje situacijoje šių ląstelių šlapime neturėtų būti arba jų randama tik pavieniai vienetai. Tačiau gavus tyrimo rezultatus, kuriuose nurodytas padidėjęs eritrocitų kiekis, daugelis pacientų išsigąsta. Nors kraujas šlapime skamba grėsmingai, priežasčių spektras yra itin platus – nuo visiškai nepavojingų, laikinų organizmo reakcijų iki rimtų urologinių ar nefrologinių susirgimų. Todėl labai svarbu suprasti, ką reiškia šie skaičiai, kokia yra nustatyta norma ir kada išties reikia neatidėliotinos medicininės pagalbos.
Kas yra eritrocitai ir kodėl jie atsiranda šlapime?
Eritrocitai yra raudonieji kraujo kūneliai, kurių pagrindinė, gyvybiškai svarbi užduotis organizme – pernešti deguonį iš plaučių į visus kūno audinius ir organus, o atgal į plaučius atgabenti anglies dioksidą. Normaliomis aplinkybėmis eritrocitai cirkuliuoja uždaroje kraujotakos sistemoje ir iš jos nepasišalina. Inkstai, atlikdami natūralaus organizmo filtro vaidmenį, nuolat valo kraują nuo toksinų, apykaitos produktų bei skysčių pertekliaus. Inkstų filtrai, vadinami glomerulais, yra sudaryti taip, kad praleistų tik smulkias molekules, tačiau sulaikytų dideles struktūras, tokias kaip baltymai ar stambios kraujo ląstelės.
Jei filtracijos barjeras pažeidžiamas dėl uždegimo, ligos ar traumos, atsiranda „spragos“, pro kurias eritrocitai prasisunkia ir patenka į šlapimą. Taip pat kraujo ląstelių gali atsirasti tuomet, jei kraujavimas vyksta bet kurioje kitoje šlapimo takų vietoje – šlapimtakiuose, pačioje šlapimo pūslėje arba šlaplėje. Atlikus šlapimo nuosėdų tyrimą ir pastebėjus eritrocitus, pradedamas detalesnis tyrimas, siekiant nustatyti tikslų kraujavimo šaltinį.
Eritrocitų norma šlapime: ką rodo skaičiai?
Sveiko žmogaus šlapime raudonųjų kraujo kūnelių neturėtų būti arba jų gali būti randamas tik labai nedidelis, fiziologinis kiekis. Laboratoriniai tyrimai atliekami keliais skirtingais metodais, dažniausiai vertinant šlapimo nuosėdas mikroskopu arba naudojant šiuolaikinius automatinius šlapimo analizatorius. Norma gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo laboratorijos naudojamos įrangos, testų jautrumo ir taikomų medicinos standartų, tačiau bendrosios gairės išlieka aiškios ir panašios visame pasaulyje.
Normos moterims, vyrams ir vaikams
Paprastai mikroskopuojant šlapimo nuosėdas, normalus, sveiko žmogaus eritrocitų kiekis yra nuo 0 iki 2 (kai kuriose laboratorijose iki 3) eritrocitų regėjimo lauke. Vyrams ši norma dažniausiai griežtai siekia iki 1–2 ląstelių. Moterims dėl specifinių fiziologinių ypatybių, pavyzdžiui, galimo mėnesinių kraujo ar makšties išskyrų patekimo į tyrimo mėginį, norma kartais vertinama šiek tiek atlaidžiau – iki 3 eritrocitų regėjimo lauke. Vaikams, tiek berniukams, tiek mergaitėms, eritrocitų norma yra tokia pati kaip suaugusiems vyrams.
Jei greitajam šlapimo tyrimui naudojamos specialios testinės juostelės, normalus ir sveikas rezultatas žymimas kaip „neigiamas“. Tačiau labai svarbu pabrėžti vieną niuansą: testinės juostelės yra itin jautrios ir gali reaguoti ne tik į sveikus, nepažeistus eritrocitus, bet ir į laisvą hemoglobiną (raudonųjų kraujo kūnelių pigmentą) ar raumenų baltymą mioglobiną. Būtent dėl šios priežasties bet koks teigiamas šlapimo tyrimo juostelės rezultatas negali būti galutinė diagnozė – jis visada privalo būti patvirtintas ir detalizuotas mikroskopiniu šlapimo nuosėdų tyrimu.
Mikrohematurija ir makrohematurija: kuo jos skiriasi?
Medicininėje terminologijoje kraujo atsiradimas šlapime vadinamas hematurija. Ši klinikinė būklė pagal matomumą yra skirstoma į dvi pagrindines kategorijas: mikrohematuriją ir makrohematuriją. Svarbu suprasti skirtumus, nes jie dažnai padeda nustatyti problemos mastą ir eigos pobūdį.
Mikrohematurija (arba mikroskopinė hematurija) – tai tokia būklė, kai šlapimo spalva atrodo visiškai normali. Skystis gali būti nuo šviesiai geltonos iki gintarinės spalvos, be jokio vizualaus įtarimo, jog jame yra kraujo. Tačiau nunešus mėginį į laboratoriją ir pažvelgus per mikroskopą, matymo lauke aptinkamas padidėjęs eritrocitų skaičius (daugiau nei normoje numatytos 3 ląstelės). Dažniausiai pacientai, turintys mikroskopinę hematuriją, nejaučia absoliučiai jokių neįprastų simptomų, todėl ši būklė beveik visada nustatoma atsitiktinai – per planinius profilaktinius sveikatos patikrinimus ar tyrimus dėl kitų ligų.
Makrohematurija – tai labai akivaizdus, plika akimi matomas kraujo buvimas šlapime. Šlapimas tokiu atveju gali drastiškai pakeisti spalvą: jis tampa rausvas, ryškiai raudonas arba tamsiai rudas (primenantis tamsios arbatos, kolos gėrimo ar net mėsos nuoplovų spalvą). Kartais jame galima įžiūrėti susiformavusius kraujo krešulius. Toks simptomas natūraliai sukelia didelį išgąstį ir yra labai aiškus kūno signalas, kad šlapimo takuose vyksta procesas, reikalaujantis neatidėliotinos ir profesionalios gydytojų pagalbos. Nors kraujas labai stipriai nudažo vandenį (net vienas ar du mililitrai kraujo gali pastebimai pakeisti viso šlapimo spalvą), svarbu nepanikuoti – net ir makrohematurijos atveju priežastis nebūtinai yra gyvybiškai pavojinga.
Pagrindinės priežastys, lemiančios padidėjusį eritrocitų kiekį
Eritrocitų atsiradimą tyrimo mėginyje gali iššaukti labai įvairūs veiksniai. Mediciniškai juos galima suskirstyti į kelias grupes: nefrologines (susijusias su inkstų funkcija ir audiniu), urologines (susijusias su šlapimo išskyrimo takais, šlapimo pūsle) ir kitas, išorines priežastis.
- Šlapimo takų infekcijos (ŠTI): Tai neabejotinai viena dažniausių padidėjusio eritrocitų kiekio priežasčių, ypatingai moterims dėl trumpesnės šlaplės. Bakterinė infekcija sukelia šlapimo pūslės ar šlaplės gleivinės uždegimą, dėl kurio sienelės tampa paburkusios, pažeidžiamos ir pradeda po truputį kraujuoti. Kartu pasireiškia stiprus diskomfortas: skausmas, perštėjimas ar deginimas šlapinantis, taip pat nuolatinis ir labai dažnas noras eiti į tualetą, net kai šlapimo pūslė yra tuščia.
- Inkstų ar šlapimo pūslės akmenligė: Kieti mineralų ir nusėdusių druskų dariniai, suformuojantys akmenis, neretai pradeda judėti siaurais šlapimo takais. Braižydami labai jautrią ir ploną gleivinę, jie sukelia mikroskopines žaizdas ir kraujavimą. Akmenligės atveju kraują šlapime dažniausiai lydi nepakeliamai stiprus, spazminis dieglių tipo skausmas nugaros apačioje, šone ar kirkšnyje.
- Inkstų audinio ligos (pvz., glomerulonefritas): Tai pačių inkstų filtrų (glomerulų) uždegimas. Skirtingai nei įprastos bakterinės infekcijos, ši būklė dažnai būna autoimuninės kilmės arba išsivysto kaip komplikacija po persirgtos stiprios sisteminės infekcijos (pavyzdžiui, po streptokokinės anginos). Glomerulonefritas pažeidžia filtracijos barjerą, todėl į šlapimą patenka ne tik eritrocitai, bet ir nemažas kiekis baltymų.
- Prostatos padidėjimas vyrams: Gerybinė prostatos hiperplazija (GPH) yra labai dažna vyresnių nei 50 metų vyrų problema. Padidėjusi prostatos liauka spaudžia ir dirgina šlaplę, trukdo normaliai ir pilnai ištuštinti šlapimo pūslę. Tai ilgainiui gali sukelti tiek mikroskopinį, tiek makroskopinį kraujavimą. Lygiai taip pat veikia ir prostatos uždegimas – prostatitas.
- Intensyvus, alinantis fizinis krūvis: Tai gana įdomus ir retesnis reiškinys, sporto medicinoje žinomas kaip „bėgikų hematurija“ (ang. runner’s bladder). Dėl itin intensyvių treniruočių, maratonų bėgimo, patirtos dehidratacijos ar pasikartojančių mikro-traumų tuščioje šlapimo pūslėje, visiškai sveikiems sportininkams laikinai gali atsirasti eritrocitų šlapime. Paprastai ši būklė praeina savaime pailsėjus per 24–48 valandas.
- Vaistų vartojimas: Kai kurios medikamentų grupės, ypač kraują skystinantys preparatai (antikoaguliantai, heparinas, didelės aspirino dozės), gali reikšmingai padidinti bendrą polinkį kraujuoti visame organizme, taip pat ir šlapimo takuose. Be to, tam tikri agresyvūs antibiotikai ar stiprūs nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo gali tiesiogiai veikti inkstus ir skatinti eritrocitų pralaidumą.
- Onkologiniai susirgimai: Nors tai mažiausiai laukiama diagnozė, kraujas šlapime (ypač besimptomis, kai nejaučiama jokio skausmo) gali būti pats pirmasis šlapimo pūslės, inkstų ar prostatos vėžio simptomas. Rizika ypač išauga rūkantiems asmenims ir tiems, kurie vyresni nei 50 metų. Būtent dėl šios priežasties bet kokia ilgai trunkanti, nepaaiškinama hematurija privalo būti kuo skubiau nuodugniai tiriama gydytojų specialistų.
Kokie kiti simptomai dažnai lydi hematuriją?
Pats kraujas šlapime yra tik pasekmė, o ne diagnozė. Priklausomai nuo to, kokia pagrindinė liga lėmė padidėjusį eritrocitų kiekį, pacientą gali varginti visas kompleksas kitų iškalbingų simptomų. Šių papildomų požymių fiksavimas ir apibūdinimas gydytojui yra kritiškai svarbus greitai ir tiksliai diagnozei nustatyti.
Jei eritrocitų padidėjimą sukėlė šlapimo takų infekcija, labai dažnai prisideda disurija – t. y. skausmingas, sunkus ir deginantis šlapinimasis. Taip pat gali atsirasti drumstas, blogo ir aštraus kvapo šlapimas, maudžiantis skausmas pilvo apačioje. Jei infekcija pasiekia inkstus (išsivysto pielonefritas), paciento būklė prastėja staigiai: smarkiai pakyla kūno temperatūra (iki 39°C ir daugiau), krečia stiprus šaltkrėtis, pasireiškia pykinimas, vėmimas bei labai aštrus skausmas apatinėje nugaros dalyje vienoje arba abiejose pusėse.
Akmenligės atveju simptomatika dažniausiai yra ūmi. Pacientą staiga suriečia stiprūs nugaros, šonų ar pilvo apačios skausmai, kurie užeina ir praeina bangomis. Šis skausmas yra toks intensyvus, kad žmogus neranda patogios padėties, blaškosi. Tuo tarpu onkologinės ligos arba ankstyvos stadijos glomerulonefritas gali vystytis itin klastingai – ilgą laiką nesukeliant absoliučiai jokio skausmo, karščiavimo ar kitokio diskomforto, o vienintelis signalas lieka mikroskopinė hematurija.
Ką daryti gavus tyrimo rezultatus su pakitimais?
Jeigu atlikus planinį ar skubų šlapimo tyrimą paaiškėjo, kad eritrocitų kiekis viršija nustatytas normos ribas, svarbiausia išlaikyti šaltą protą. Savigyda ar panika šiuo atveju nepadės. Reikėtų sekti aiškiu veiksmų planu, kuris leis saugiai ir efektyviai išspręsti atsiradusią problemą.
- Nedelsiant kreipkitės į savo šeimos gydytoją. Gydytojas įvertins ne tik sausus laboratorijos skaičius, bet ir jūsų bendrą savijautą, amžių, lėtines ligas bei vartojamus vaistus. Būtent gydytojas priims sprendimą, ar reikia skubių papildomų tyrimų.
- Pakartokite šlapimo tyrimą. Dažnai vienkartinis padidėjimas gali būti tiesiog tyrimo klaida, netaisyklingo mėginio surinkimo pasekmė, menstruacijų įtaka ar laikinas fiziologinis pokytis po sunkios darbo dienos. Todėl dažniausia praktika yra atlikti pakartotinį bendrąjį šlapimo tyrimą po kelių dienų, griežtai laikantis visų pasiruošimo ir higienos taisyklių.
- Atlikite šlapimo pasėlį. Jei įtariama infekcija, atliekamas mikrobiologinis šlapimo tyrimas, kurio metu mėginyje auginamos bakterijos. Taip nustatomas tikslus sukėlėjas ir parenkamas pats tinkamiausias antibiotikas.
- Registruokitės ultragarso (echoskopijos) tyrimui. Pilvo organų ir inkstų bei šlapimo pūslės echoskopija yra greitas, neskausmingas ir labai informatyvus tyrimas. Jis leidžia pamatyti inkstų struktūrą, aptikti galimus akmenis, auglius, cistas ar padidėjusią prostatą.
- Prireikus, kreipkitės į gydytoją urologą ar nefrologą. Jei pirminiai tyrimai neatskleidžia priežasties, o hematurija niekur nedingsta, šeimos gydytojas nukreips jus siauros srities specialistui. Gali būti paskirta cistoskopija (šlapimo pūslės apžiūra iš vidaus specialiu lanksčiu optiniu prietaisu) arba kompiuterinė tomografija detalesniam inkstų ir šlapimtakių vaizdui gauti.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar ilgalaikis stresas gali sukelti eritrocitų atsiradimą šlapime?
Tiesiogiai pats stresas ar emocinė įtampa kraujavimo šlapimo takuose nesukelia. Organizmų fiziologija taip neveikia. Tačiau ilgalaikis, lėtinis stresas labai stipriai alina ir silpnina žmogaus imuninę sistemą. Nusilpus imunitetui, žymiai išauga įvairių bakterinių šlapimo takų infekcijų ar kitų uždegiminių procesų rizika. Būtent šios infekcijos ilgainiui gali nulemti mikroskopinės hematurijos atsiradimą. Visgi, radus eritrocitų, visada reikėtų ieškoti organinės ar fiziologinės, o ne tiesiog psichologinės priežasties.
Kaip taisyklingai surinkti šlapimo mėginį, kad rezultatai būtų tikslūs?
Norint išvengti klaidingų rezultatų, mėginį geriausia rinkti ryte, iškart po nakties miego. Prieš procedūrą privalu švariai apsiplauti išorinius lytinius organus šiltu tekančiu vandeniu, vengiant stiprių ir dirginančių prausiklių. Tyrimui būtina surinkti tik viduriniosios šlapimo srovės mėginį: pradinė srovė nuleidžiama į tualetą, tuomet surenkamas nedidelis skysčio kiekis į sterilų, vaistinėje pirktą indelį, o likutis vėl nuleidžiamas. Moterims menstruacijų metu tyrimo atlikti nerekomenduojama, nebent atveju, kai tai yra skubioji pagalba.
Ar vaikai taip pat gali turėti kraujo šlapime ir ar tai pavojinga?
Taip, vaikams ir paaugliams hematurija taip pat gana dažnai pasitaiko. Nors tėvams tai kelia didelį nerimą, dažniausios priežastys vaikų amžiuje yra lengvai gydomos: tai gali būti šlapimo takų infekcijos, po persirgtos streptokokinės infekcijos atsiradęs ir laiku diagnozuotas glomerulonefritas arba tiesiog nedidelės traumos žaidžiant. Bet kuriuo atveju, savarankiškai situacijos vertinti negalima – vaiko tyrimo rezultatus turi apžiūrėti ir įvertinti profesionalus gydytojas pediatras.
Ar mano kasdienė mityba turi įtakos tyrimo metu atsirandantiems eritrocitams?
Mityba neturi jokios tiesioginės įtakos tikrų eritrocitų atsiradimui, tačiau tam tikri maisto produktai labai stipriai veikia paties šlapimo spalvą. Suvalgius didesnį kiekį burokėlių, gervuogių, rabarbarų ar maisto produktų, praturtintų dirbtiniais raudonais dažikliais, šlapimas gali nusidažyti rausvai. Tokiu atveju šlapimas atrodo tarsi kruvinas, tačiau atlikus laboratorinį nuosėdų tyrimą, tikrų eritrocitų jame visiškai nerandama. Tokia būklė dar vadinama klaidinga hematurija ir yra visiškai nepavojinga.
Tinkama šlapimo takų sveikatos priežiūra kiekvienai dienai
Sveika ir sklandžiai veikianti šlapimo takų sistema yra glaudžiai susijusi su paprastais, bet labai svarbiais kasdieniais žmogaus įpročiais. Nors ne visų genetinių ar autoimuninių ligų įmanoma išvengti, tinkama ir nuosekli profilaktika gali reikšmingai sumažinti įvairių pavojingų uždegimų, infekcijų ar akmenligės formavimosi riziką, kurios ir yra pagrindinės didėjančio eritrocitų kiekio kaltininkės. Vienas svarbiausių elementų šlapimo takų sveikatai palaikyti yra pakankamas ir reguliarus skysčių, ypatingai gryno, negazuoto vandens, vartojimas. Nuolat geriamas vanduo padeda inkstams kur kas efektyviau filtruoti kraują, natūraliai išplauti besikaupiančius toksinus bei bakterijas ir užkirsti kelią pavojingai mineralų kristalizacijai, dėl kurios susidaro aštrūs inkstų akmenys.
Gydytojai urologai taip pat griežtai rekomenduoja jokiu būdu neatidėlioti vizito į tualetą, kai jaučiamas natūralus noras šlapintis. Nuolatinis ir priverstinis šlapimo užlaikymas šlapimo pūslėje smarkiai tempia jos sieneles, pažeidžia natūralų raumenų tonusą ir sukuria itin palankią, šiltą terpę kenksmingoms bakterijoms daugintis. Subalansuota kasdienė mityba, kurioje ribojamas druskos, stipriai perdirbto maisto ir pernelyg didelis gyvūninės kilmės baltymų kiekis, aktyviai padeda palaikyti optimalią inkstų funkciją, neapkraunant jų papildomu darbu. Moterims ypatingai svarbi taisyklinga asmeninė higiena ir medvilninių apatinių drabužių dėvėjimas, siekiant išvengti greitai kylančių urogenitalinių infekcijų.
Svarbiausia taisyklė, kurią verta atsiminti – neignoruoti savo kūno ir reguliariai atlikti profilaktinius sveikatos, įskaitant ir bendrąjį šlapimo, tyrimus. Profilaktika leidžia pamatyti pirmuosius pokyčius, tokius kaip pavieniai mikroskopiniai eritrocitai, dar gerokai prieš atsirandant bet kokiems skausmams ar akivaizdiems ligos simptomams. Net ir pačiose ankstyviausiose stadijose pastebėti nukrypimai suteikia galimybę imtis savalaikių ir visiškai nesudėtingų priemonių, užkertant kelią ilgai ir varginančiai patologijų raidai. Rūpindamiesi savo organizmu kompleksiškai, reaguodami į signalus ir pasitikėdami medicina, galite užtikrinti ilgaamžę savo sveikatą ir išvengti tikrai nemalonių staigmenų skaitydami laboratorinių tyrimų atsakymus ateityje.
Comments (0)