Sirenos, skubėjimas ir kova dėl gyvybės – būtent taip daugelis įsivaizduoja greitosios medicinos pagalbos darbą. Tačiau už kiekvieno iškvietimo slypi kur kas daugiau: sudėtingi sprendimai, emocinė įtampa ir situacijos, kurių neįmanoma pamiršti. 34-erių druskininkietis Aivaras Janušauskas paramediku tapo visai netikėtai – iš pradžių jis tiesiog norėjo išmokti suteikti pirmąją pagalbą.
Vis dėlto spontaniškas sprendimas netrukus virto profesija, kurioje jis dirba jau ketverius metus. Be darbo greitojoje medicinos pagalboje, Aivaras taip pat yra asmeninis treneris – padeda žmonėms siekti fizinių tikslų.
Šiandien vyras naujienų portalui tv3.lt atvirai pasakoja, kas vyksta greitosios medicinos pagalbos automobilyje, kokie iššūkiai lydi kiekvieną pamainą ir kodėl vieno paciento istorija jam iki šiol išliko atmintyje.
Spontaniškas sprendimas tapo pašaukimu
Aivaras neslepia, kad mintis tapti paramediku gimė visiškai spontaniškai. Grįžęs iš užsienio jis turėjo laisvą vasarą ir nusprendė išnaudoti laiką prasmingai – išmokti teikti pirmąją pagalbą. Tuo metu jis dar nė neįsivaizdavo, kad šis sprendimas taps jo profesiniu keliu.
„Atėjus rugsėjui Druskininkuose užpildžiau prašymą stoti mokytis paramediku. Noras gelbėti žmones manyje gyveno nuo pat vaikystės, todėl pavyko įstoti. Pradėjau mokytis ir net negalvojau apie darbą. Tiesiog norėjau išmokti teikti pirmąją pagalbą“, – prisimena jis.
Vos baigęs pirmuosius studijų metus Aivaras buvo pakviestas savanoriauti Druskininkų greitosios medicinos pagalbos stotyje. Savanorystė buvo intensyvi – teko susidurti ir su gaivinimais, ir su mirtimis, tačiau būtent tada kolegos pastebėjo, kad jis puikiai tinka šiam darbui. Netrukus jis sulaukė pasiūlymo prisijungti prie komandos.
„Dar nebuvau baigęs mokslų, bet jau vairavau greitosios pagalbos automobilį. Tai atrodė kaip labai įdomus darbas – niekada nebus rutinos, visada bus kažkas naujo. Tai mane veža iki šiol“, – sako pašnekovas.
Ilgainiui jo susidomėjimas medicina tik augo. Savanoriaudamas Druskininkų ligoninėje, Santaros klinikose ir privačioje Alytaus klinikoje jis pamatė, kokia plati yra medicinos sritis, todėl suprato, kad tai profesija, kurioje mokytis tenka visą gyvenimą.
Šiandien Aivaras greitosios medicinos pagalboje dirba jau ketverius metus. Jis yra vairuotojas-paramedikas – didžiąją laiko dalį vairuoja greitosios medicinos pagalbos automobilį, tačiau prireikus tampa ir brigados vadovu.
Pasak jo, nors galutinį sprendimą priima brigados vadovas, visas darbas vyksta komandoje, kur kiekvienas narys prisideda pagal savo kompetenciją.
Darbo kasdienybėje – ne tik gyvybei pavojingi iškvietimai
Aivaras pasakoja, kad nė viena pamaina nebūna vienoda. Darbo diena prasideda dar prieš aštuntą ryto, kai perimama pamaina, patikrinama įranga ir laukiama pirmojo iškvietimo. Anot jo, Druskininkuose per parą brigada vidutiniškai sulaukia apie 8–10 kvietimų, tačiau jų pobūdis gali labai skirtis.
„Yra toks pastebėjimas – pirmieji kvietimai dažnai tarsi nulemia visą dieną. Jeigu ryte prasideda nuo pacientų, kuriems pakilęs kraujospūdis, neretai ir visa pamaina būna panaši“, – pasakoja paramedikas.
Vis dėlto didžiausias iššūkis, pasak pašnekovo, dažnai nėra sudėtingos medicininės procedūros. Kur kas dažniau tenka vykti pas žmones, kurių sveikatos būklė nėra skubi ir kuriems pagalbą galėtų suteikti šeimos gydytojas. Tokie iškvietimai užima laiką, kuris gali būti reikalingas gyvybei pavojingose situacijose.
Kasdienybę apsunkina ir fizinis darbo krūvis. Pasak Aivaro, ne visada lengva transportuoti pacientus iš namų ar į juos, ypač kai jie sunkiai juda.
„Dar vienas iššūkis – navigacija. Ypač vietovėse prie Baltarusijos sienos, kur kartais dingsta ryšys, neveikia navigacija, tenka ieškoti pacientų vienkiemiuose ar miškuose“, – atskleidžia pašnekovas.
Pacientas pakeliui į ligoninę patyrė tris klinikines mirtis
Per ketverius darbo metus Aivarui teko matyti daugybę situacijų, kurios ilgam išliko atmintyje. Vienas pirmųjų stipriausių išgyvenimų buvo iškvietimas dėl savižudybės. Nors daugeliui toks įvykis galėtų tapti didžiuliu emociniu sukrėtimu, pats paramedikas prisimena, kad tuomet labiausiai susitelkė į darbą.
„Vienas pirmų kvietimų buvo savižudybės atvejis. Kai viską sutvarkėme ir grįžome į mašiną, kolegė pasakė, kad man šitas darbas labai tinka, nes net po tokio įvykio galiu ramiai valgyti“, – prisimena jis.
Vis dėlto ryškiausiai atmintyje išliko vienas skubus paciento pervežimas į Vilnių. Dėl pažeistos arterijos stipriai kraujavęs vyras kelionės metu kelis kartus patyrė klinikinę mirtį, o brigadai teko nuolat kovoti dėl jo gyvybės.
„Druskininkuose iki Merkinės jis dar kalbėjo, o paskui prarado sąmonę. Sustojome, jis vėl atsigavo. Vėliau situacija kartojosi už Varėnos. Iš viso buvo trys klinikinės mirtys kelionės metu“, – pasakoja Aivaras.
Nepaisant kritinės situacijos, pacientą pavyko gyvą pristatyti į ligoninę. Būtent ten išgirsti chirurgo žodžiai paramedikui iki šiol išliko vienu prasmingiausių profesinės karjeros momentų.
„Atvykus į Lazdynų ligoninę pacientą pasitiko chirurgai ir jis buvo skubiai perduotas reanimacijai. Chirurgas vėliau pasakė: „Šaunuolis, atvežei – išgyvens.“ Tas momentas labai įstrigo, nes jautėsi, kad visas darbas turėjo prasmę“, – sako jis.
Sunkių pamainų namo stengiasi neparsinešti
Nors greitosios medicinos pagalbos darbuotojai nuolat susiduria su nelaimėmis ir netektimis, Aivaras sako, kad svarbiausia yra neleisti šioms patirtims užvaldyti kasdienio gyvenimo.
Jo teigimu, kiekvienas turi savų būdų susitvarkyti su emocijomis, tačiau didžiausią reikšmę turi atviri pokalbiai su kolegomis.
„Kiekvienas turi savo būdą, bet svarbiausia – kalbėjimasis. Mes daug kalbamės tarpusavyje apie įvykius, kad jų „neparsineštume namo“, – sako paramedikas.
Pašnekovas neslepia, kad po itin sunkių pamainų kai kuriems darbuotojams prireikia net kelių dienų atsigauti. Patirtas stresas kartais pasireiškia nemiga ar net fiziniais simptomais, todėl kolegų palaikymas tampa itin svarbus.
„Būna atvejų, kai žmonėms po sunkių pamainų reikia kelių dienų atsigauti. Kartais pasireiškia stresas, nemiga ar net fiziniai simptomai.
Tačiau komanda yra labai stipri – palaikome vieni kitus, kalbamės tiek po pamainų, tiek mokymuose. Vadovybė taip pat skatina apie tai kalbėti ir normalizuoti patirtus išgyvenimus. Tai labai padeda“, – teigia Aivaras.
Comments (0)