Šiemet pasirodžiusioje dainininkės Atlantos vinilinėje plokštelėje „Man patinka taip gyvent“ – 11 kūrinių, iš jų vieno – „Paleist negaliu“ ji lig šiol dar nebuvo pristačiusi. Šiandien daina pradeda gyvenimą muzikos platformose, o Atlanta žengia į naują kūrybinį etapą, rašoma pranešime spaudai.
„Buvo labai gražūs, pasididžiavimo momentų kupini visi šie metai, ir jie dar nesibaigia. Šiemet išleidau plokštelę, surengiau jos pristatymo koncertą su grupe Šv. Kotrynos bažnyčioje. Buvo ir didžioji Klaipėdos Jūros šventės scena, daug kitų mielų renginių bei privačių švenčių. Jų metu atlieku ir dainą „Paleist negaliu“, kurios autoriai – Viktorija Rupeikytė ir Faustas Venckus.
Žmonės labai gerai reaguoja į šią dainą ir rašo, klausia, kur ją galima išgirsti internete. Taigi, klausytojų prispausta, pagaliau paleidžiu ją į gyvenimą“, – sako Atlanta.
Dabar, kai visi plokštelės kūriniai jau pateikti klausytojams, atėjo laikas imtis naujų dalykų. „Vasarą buvo labai daug impulsų pagalvoti apie tolimesnius kūrybinius procesus, tęsti muzikinę veiklą. Žmonės nori girdėti tai, kas jiems atpažįstama, kelia sentimentus, bet kartu labai šauniai priima ir naujienas.
Kai klausytojai įsimena kūrinius, sieja juos su savo gyvenimo įvykiais, klausosi jų savo kasdieniame gyvenime ir šventėse, tai yra geriausias įvertinimas ir kūrėjui, ir atlikėjui. Visos mano dainos jau gyvena savo gyvenimą. Tikiuosi, kad kūrinio „Paleist negaliu“ laukia tas pats. Aš pati jaučiuosi tarsi užbaigusi vieną etapą ir dabar smalsiai žiūriu į priekį.“
Atlantos dainoje „Paleist negaliu“ nuskamba žodžiai: „Jei likimas mūsų – vėjas, lai neša abu“. Dainininkė sako, kad vėjas – ją lydintis, vis naujai papučiantis, pasikartojantis kūrybos motyvas, tarsi paslėptas pratęsimas. Kartu šis kūrinys – apie pamiltą sielą ir gebėjimą paleisti tai, kas neturi ateities. Ši tema jaudina ir pačią atlikėją.
„Aš verkiu visada, kai girdžiu Lietuvos himną. Kai rodo jautrias laidas ar filmus, aš pirma išsitraukiu nosinaitę. Bet man patinka tokie momentai, kurie jaudina, – atvirai pasakoja Atlanta. – Esu gyvenime patyrusi išties stiprių dalykų, daug metų negalėjau paleisti nepavykusio santykio, gal apmaudo. Nors viduje supranti, kad tai vargina ir į niekur neveda, vis tiek metų metus užtrunka, kol susitari su savimi, kad reikia paleisti.
Gyvenime sau vis bandau pakartoti, kad jei kažkas ir neįvyksta ar įvyksta ne taip, reikia kuo greičiau atsikratyti, neužlaikyti nieko, kitu atveju tiesiog neleidi gimti naujiems dalykams. Tai yra stovintis vanduo, iš kurio reikia išbristi, nuridenti akmenis. Turbūt daug kas su tuo yra susidūręs.
Daina „Paleist negaliu“ taip pat kviečia pagalvoti, – ar įmanoma leisti vandeniui tekėti. Ir kaip tai padaryti? Puikiai suprantu, kad gali būti ir toks ryšys, kurio niekada neįmanoma paleisti. Atrodo, kad paleidai, tačiau praeina 10-20 metų, ir pakanka mažo spragtelėjimo, nuo kurio vėl viskas subanguoja. O kitąsyk, žiūrėk, gyvenime kažkas ypatingo vyksta, su stipria kulminacija, tačiau eina ir praeina, po kurio laiko to net neprisimeni.
Todėl linkiu kiekvienam išgyventi savo vidines dramas su sielai artima muzika – jos klausantis tai padaryti lengviau.“