Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos interaktyvioje vasaros skaitykloje Karlskronos aikštėje įvyko neeilinis, jautrus ir itin atviras susitikimas su žinoma atlikėja Katažina Zvonkuviene.
Katažina Zvonkuvienė su šeima (nuotr. asm. archyvo)
Paskaitų ciklo „AUTIZMAS: PAŽINTI, SUPRASTI, GYVENTI“, skirto tėvams, auginantiems specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) turinčius vaikus, metu žinoma moteris pasidalijo savo šeimos išgyvenimais, skaudžiomis pamokomis ir atradimais auginant autistišką sūnų Donatą.
Subyrėję lūkesčiai ir pirmieji signalai
Pokalbio pradžioje Katažina prisiminė akimirką, kai jos gyvenime pasirodė dvyniai ir kaip pamažu pradėjo keistis jos pačios pasaulėžiūra. Atlikėja atvirai pripažino, kad skaudžiausia būna tada, kai nebeišsipildo išankstiniai mamos lūkesčiai.
„Mano vaikas, mano abu vaikai, ko gero, ir atėjo į šį pasaulį tam, kad pradėčiau pamažu pastebėti visus gyvenimo stebuklus. Ir tie stebuklai didžiąja dalimi yra labai maži, labai, rodos, kasdienybėje nepastebimi. O šiandien priverčia šypsotis išgirdus paukščių giesmę, išgirdus jūros ošimą, pamačius, kaip tavo vaikas pats savarankiškai pradeda, pavyzdžiui, valgyti. Ir visi tie dalykai pradeda labai labai džiuginti“, – dalijosi dainininkė.
Auginant dvynukus – mergaitę ir berniuką, skirtumai tarp vaikų ryškėjo kasdien. Tačiau lemiamu lūžiu tapo darželio šventė, kai Donatui buvo nepilni dveji metukai.
„Kaip ir kiekviena mama, sužinojusi, kad gims dvyniai, svajojau ir įsivaizdavau, kaip abu paimsiu už rankučių, kažkur keliausime, eisime, rengsiu juos panašiai arba vienodai, kartu lankysimės koncertuose. Žodžiu – duksime, važiuosime, gyvensime… Ko gero, skaudžiausia ir būna tada, kai tavo pačios lūkesčiai neišsipildo. Taip nutinka kiekviename žingsnyje – karjeroje, gyvenime ar, galų gale, santuokoje. Tada griūna visas pasaulis“, – jautriai dalijosi Katažina.
Pirmieji įtarimai, kad sūnaus elgesys skiriasi nuo bendraamžių, Katažinai Zvonkuvienei kilo visai netikėtai – stebint vaiką viešoje aplinkoje.
„Man, kaip mamai, pavojaus signalas iškilo tada, kai nuvykome į darželio atsisveikinimo šventę. Tai buvo gegužės vidurys, sūnui dar nebuvo visiškai sukakę dveji metukai. Šioje aplinkoje Donatą pamačiau visiškai kitokį, nes namuose jis būdavo ramesnis. Galbūt kiek keistesnis, bet mes jį vadindavome „mažuoju Zvonkumi“ – galvojome, bus kompozitorius, sėdi sau ir kažką mąsto. Tuo metu aš net nežinojau tikrosios autizmo žodžio esmės. Žinojau tik tiek, kad tai kažkoks sutrikimas“, – pasakojo K. Zvonkuvienė.
„Jis elgiasi keistai, yra tarsi ne savas: labai vengia prisilietimų, bėga nuo mūsų, atrodo, stumia visus šalin. Tada mes kreipėmės pagalbos į gydytojus, į Raidos centrą. Turbūt šį kelią praėjome mes visi. Ir štai gauname diagnozę. Negaliu net sakyti, kad ji sukrėtė, tai buvo absoliutus šokas“, – prisiminė Katažina.
Diagnozės šokas ir tapimas savo vaiko „cerberiu“
Gavus diagnozę, Katažinai įsijungė maksimalus motiniškas apsauginis instinktas. Gavusi iš vyro Deivydo požymių lentelę, ji suprato, kad 99 proc. aprašymo atitinka Donatą. Prasidėjo chaotiškas, sunkus etapas, kai namuose dingo ramybė, o ją pakeitė griežta dienotvarkė ir reikalavimai.
„Vieną vakarą vyras – jau pasiskaitęs ir paieškojęs informacijos internete – atsiuntė man lentelę. Joje mačiau autistiško vaiko savybes: vengia prisilietimų, nėra akių kontakto, besikartojantys judesiai, nežaidžia su vaikais, valgo tik bananą ar traputį. 99 proc. – mūsų Donatas. Tada patyriau šaltą dušą, bet širdyje dar ruseno tikėjimas, kad tai pataisoma, kad mes padarysime viską ir tai yra netgi pagydoma.
Ir ta kelionė prasidėjo labai chaotiškai, nes širdyje nebeliko ramybės, suvokimo, meilės ar supratingumo – liko tik veiksmas. Buvo surašyti punktai ir prasidėjo darbas. Jei tai Raidos centras, vadinasi, reikia išklausyti visus ekspertus, pedagogus, gydytojus, terapeutus ir elgtis pagal jų taisykles. Staiga savo vaikui tapau ne mama ir net ne pedagoge – nors pati turiu pedagoginį išsilavinimą, – o turbūt cerberiu, kuris tiesiog kažko reikalauja. Pradėjau su juo dirbti nemokėdama, pamiršdama, kad su vaiku pirmiausia reikia tiesiog žaisti, nes jis yra vaikas. Aš su juo dirbau ir praradau nemažai laiko nereikalingiems dalykams. Emociškai išsekau kaip žmona, kaip mama, kaip atlikėja, kaip draugė, bičiulė ir, galų gale, tiesiog kaip moteris“, – atviravo K. Zvonkuvienė.
Atlikėja atvirai dalijosi ir apie tai, kaip jos žinomumas trukdė ieškoti pagalbos – virtualiose paramos grupėse ji registruodavosi anonimiškai, bijodama visuomenės pasmerkimo ir nežinios.
Kaukės nuėmimas: „Aš nuoširdžiai mokėjau žmonėm meluoti“
Viena stipriausių Katažinos susitikimo minčių – prisipažinimas apie netikras kaukes, kurias tėvai dažnai užsideda prieš visuomenę, norėdami apsaugoti ne save, o aplinkinius nuo nepatogios tiesos.
„Myliu gyvenimą. Mūsų visų kelionės esmė yra besąlygiška meilė. Reikia nustoti gailėtis savęs bei savo vaikų, o žvelgti giliau ir pamatyti visame tame grožį, gėrį ir tikrumą, nes mūsų vaikai šioje žemėje yra patys tikriausi. Jie nemoka meluoti. O aš, koncertuose dainuodama „Nemoku meluot aš tau į akis“, žiūrėdavau žmonėms į akis ir nuoširdžiai meluodavau, pati to nesuvokdama. Dainuodavau „Myliu gyvenimą“ ir sakydavau, kad nuoširdžiai jį myliu – pasirodo, aš tiesiog labai gerai mokėjau meluoti. Šiandien man visai ne gėda apie tai kalbėti, nes mes visi užsidedame tam tikras kaukes – ar važiuotume į svečius, ar eitume į parduotuvę – ir norime apsaugoti visus, tik ne save“. – teigė ji.
Didžiuliu lūžiu moters gyvenime tapo Vilniaus raidos centro vedėjos Laimos Mikulėnaitės žodžiai, kurie privertė Katažiną suprasti, kad pirmiausia pagalbą reikia suteikti sau pačiai:
„Mūsų pagrindine globėja tapusi Vilniaus raidos centro vedėja Laima Mikulėnaitė pasakė: „Aš žinau, Donatas yra sveikas, gražus ir laimingas vaikas. Jis gyvena puikioje šeimoje. Tvarkykitės pati, darykite viską, bet pradėkite nuo savęs, o ne nuo Donato. Gyvenkite, mėgaukitės, dirbkite, darykite karjerą. Donatui jo pasaulyje yra labai gerai. Tai mums yra negerai, nes mums sunku jį suprasti ir prie jo prisitaikyti. Mus, atsiprašant, tiesiog nuoširdžiai užknisa, kad mes nesuprantame ir kad viskas vyksta ne pagal mūsų taisykles.“
Kasdienybės iššūkiai ir kontrolės paleidimas
Katažina neslepia, kad kasdienybė su ypatingu vaiku reikalauja nuolatinės įtampos, tačiau išmoktos pamokos padėjo jai atrasti balansą. Svarbiausia – išmokti priimti pagalbą iš šalies ir nebijoti būti pavadintai „savanaude“.
„Mūsų vyrai išgyvena kitaip. Jiems irgi rūpi, jiems irgi skauda, bet kartais atrodo: „O Dieve, tau tai viskas taip lengva“. Taip yra todėl, kad mes, mamos, prisiimame labai daug atsakomybės ir kontrolės. Tą supratau visai neseniai. Aš turėjau sukontroliuoti viską: kas su kuo, kodėl, ką pavalgė, ko nepavalgė, kada nuėjo, ar pasakė, ar apsirengė, ar padainavau, ar įrašiau… Man reikėjo žinoti visus punktus.
Vėliau susiradau auklę, padėjo kaimynė. Mūsų vaikai nuo mažens prie to priprato, ir galbūt dėl to Donatas dabar nebijo žmonių. Nuo kokių dvejų metukų pas mus buvo tikras konvejeris: tai viena teta, tai kita teta. Aš padariau viską, kad tik paleisčiau kontrolę. Jeigu man gali padėti sesuo, aš ja pasinaudosiu ir nesijausiu savanaudė“, – sakė K. Zvonkuvienė.
Ji taip pat pabrėžė, kad koncertinė veikla, masažai ir pasivaikščiojimai tapo jos asmeniniu išsigelbėjimu, padedančiu nusiraminti ir suvaldyti savo cholerišką charakterį.
„Mano darbas, karjera ir dainavimas man tapo nebe pareiga, o malonumu. O štai namuose atsirado tas jausmas: reikia, privalai, turi, negali… Dabar aš einu į masažą, nueinu pasivaikščioti, pakvėpuoju, pamedituoju. Anksčiau visa tai man atrodė visiška nesąmonė. Patikėkite manimi, tai ne tik išvalo mintis – taip įsižemini, kad su mano cholerišku charakteriu tai tiesiog būtina, kitaip mano vaikai jau būtų išprotėję. Ačiū Dievui, kad Deivydas yra „Zvonkiškai“ ramus ir santūrus“, – šypsojosi moteris.
Švietimo sistema ir mamiška intuicija: Donatas jau ketvirtokas
Didžiulę diskusiją renginyje sukėlė vaikų integracijos į švietimo sistemą tema. Katažina pasidalijo patirtimi, kai pedagoginė psichologinė tarnyba (PPT) netikėjo Donato galimybėmis bendrojo lavinimo įstaigoje, tačiau mamos intuicija nugalėjo. Šiandien Donatas sėkmingai lanko specialiąją klasę bendrojo lavinimo mokykloje ir jau ruošiasi būti ketvirtoku.
„Pradėkime nuo to, kad Pedagoginė psichologinė tarnyba ne visai palankiai palaimino mūsų su vyru pasirinktą mokyklą. Tada prasidėjo abejonės – juk atrodo, kad pedagogai ir specialistai žino geriau. Mano atveju vėl išlindo tas mamiškas nepasitikėjimas savimi: kaipgi dabar padaryti teisingai, jeigu specialistai sako, kad jis nepatrauks, kad jam ten bus per sunku? Šiandien tvirtai galiu pasakyti, kad intuicija manęs nepavedė. Aš visgi įtikinau specialistus, jog ten, kur mes einame – mūsų ten laukia.
Donatas lanko specialiąją klasę bendrojo lavinimo mokykloje. Mus, aišku, bandė nukreipti į specialiąją mokyklą, tačiau mums pasirodė, kad sūnus nėra toks sunkus vaikas, jog jam reikėtų mokytis tik elementarių dalykų, pavyzdžiui, rengtis ar valgyti. Mes labai norėjome, kad jis matytų ir gerus kitų vaikų pavyzdžius, nes Donatas yra be galo geros širdies“, – užtikrintai kalbėjo ji.
Didžiausia pažanga įvyko tada, kai Katažina nustojo iš sūnaus reikalauti neįmanomų akademinių aukštumų ir perdavė namų darbų kontrolę vyrui Deivydui.
„Žinote, kada atsipalaidavau? Visai neseniai, prieš kelis mėnesius, man paskambino mokytoja ir paklausė: „O jūs kada nors patikrinate elektroninį dienyną, ką mes ten surašome, kokia informacija apie namų darbus?“ Atsakiau: „Žinote, aš jau tiek atsipalaidavau… Kol Donatas nori eiti į mokyklą ir jam neblogai sekasi, tol aš ten nesikišu ir iš jo nieko nereikalauju. Nežiūrėjau ir nežiūrėsiu. Žiūrės vyras, rašykite jam.“ Ir tik tada Donatas kažkaip atsirakino“, – kalbėjo Katažina.
Drąsa priimti kitoniškumą ir praktinis patarimas
Kad renginio nuotaika netaptų per daug slegianti, Katažina su šypsena pasidalijo ir praktiniu patarimu („lifehack'u“), kaip kūrybiškai ir linksmai paskatinti sūnų rytais ruoštis į mokyklą, kai trūksta motyvacijos.
„Paimu vandens į indelį ir sakau: „Jeigu dabar nedarysi – štai skaičiuoju arba nustatau laikroduką – aš tave laistysiu“. Jis pradeda judėti, jam tai patinka, o aš iš tikrųjų pradedu laistyti ant galvos. Jam tai nepatinka, tad jis ima judėti – va taip pradeda ir dantukus valytis, ir rengtis, ir eiti, ir viską daryti. Sakau: „Na, viskas, vienas, du, trys, laistysiu!“ Ir žinokite, per tą humoro prizmę jam tampa smagu – nebėra to pykčio ar streso dėl skaičiavimo“, – dalijosi dainininkė.
Susitikimo pabaigoje žinoma moteris paragino visus susirinkusius tėvus išsivaduoti iš visuomenės spaudimo, nustoti gailėtis savęs bei savo vaikų ir drąsiai atverti širdis pasauliui:
„Nuoširdžiausias mano patarimas, žiūrint jums visiems į akis… Matau jose tiek daug rūpesčio. Labai daug rūpesčio ir, nežinau, galbūt netgi gailesčio. Tai štai šį jausmą pamažu reikia – kaip mano vyras pasakytų – išsioperuoti, nes mes šioje žemėje esame tam, kad būtume laimingi.“
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
Comments (0)