Sekmadienį vos 30-ies sulaukusio alytiškio Roko Nenartavičiaus gyvybė užgeso toli nuo namų. Šveicarijoje savo ateitį su mylimąja kūręs, vaikų treneriu dirbęs talentas žuvo per siaubingą avariją, o ši nelaimė paliko gilią tuštumą tiek artimųjų, tiek visos Lietuvos dziudo sporto bendruomenės širdyse.
Savo mintimis apie mylimą auklėtinį, tikrą kylančią dziudo pasaulio žvaigždę pasidalijo treneris Zenonas Vencevičius. Jautraus pokalbio metu pašnekovas prisiminė, kad net ir užaugęs Rokas niekada nepamiršo nei trenerio, nei dziudo pasaulyje sutiktų draugų.
Apie netektį pranešė auklėtinis
Zenonas atviravo, kad apie siaubingą žinią jis išgirdo sekmadienį, kai sulaukė skambučio iš kito savo auklėtinio, gimusio tais pačiais metais kaip ir Rokas. Abu jauni vyrai kartu sportavo.
Treneris pasakojo, kad po to pokalbio ilgai nelaukęs paskambino Roko tėčiui, o tada išgirdo visą istoriją apie tai, kas nutiko.
„Man papasakojo, kad jis stovėjo prie šviesoforo, į jį trenkėsi kitas automobilis. Sakė, kad jis visas buvo sumaitotas, kaklo slanksteliai lūžę“, – graudinosi pašnekovas.
Zenonas neslėpė, kad tokia žinia jam buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Treneris pasakojo, kad nei tada, nei turbūt dabar dar iki galo negali priimti tragiškos žinios apie Roko mirtį.
Rokas pas trenerį sportavo nuo mažų dienų
Pasidomėjus, kada Rokas pradėjo sportuoti pas Zenoną, pašnekovas nurodė, kad iš pradžių jo auklėtinis lankė plaukimą, vėliau sportavo pas kitą trenerį, o nuo penktos klasės pradėjo lankyti dziudo pas jį.
Apie Roko sportavimo metus pašnekovas atsiliepė tik šilčiausiais žodžiais – Rokas atitiko visus dziudo sporto moralės kodekso aspektus.
„Jis buvo labai švelnus, labai išauklėtas žmogus. Mūsų sporte vienas svarbiausių dalykų buvo moralės kodeksas.
Dar prieš daugelį metų buvau iš Monako parvežęs dešimties punktų moralės kodeksą, į kurį buvau įtraukęs ir tikėjimą. Labai svarbu buvo nuoširdumas, pagarba.
Rokas visa tai turėjo. Jis buvo nepaprastai nuoširdus, ramus, kultūringas, labai gerų manierų žmogus. Jo ir tėvai tokie geri. Labai mažai tokių žmonių“, – pasakojo Zenonas,
Nors neretai po mokyklos baigimo auklėtinių ir trenerių draugystės nutrūksta, vis tik Zenonui su Roku taip niekada nebuvo. Pasak jo, auklėtiniui lankant universitetą jiedu dažnai susitikdavo.
Rokas dirbo vaikų dziudo treneriu
Kalbėdamas apie Roko sportinį kelią pašnekovas pasakojo, kad jauną vyrą nuolat persekiojo traumos. Vis tik Zenonas sakė, kad, nepaisant to, Rokas pernelyg toli nuo sporto nenutolo – jis dirbo vaikų dziudo treneriu.
Pašnekovas pasakojo, kad ne kartą teko matyti, kaip Rokas dirba, jiems netgi tekdavo padirbti kartu, jaunas vyras labai padėdavo savo treneriui.
„Iš Japonijos jis parsivežė labai daug žinių apie treniravimo metodiką. Jam labai svarbus buvo moralės kodeksas.
Japonijoje sporte didžiulė reikšmė skiriama pagarbai, disciplinai, nusilenkimui, elgesiui. Visa tai Rokas atsivežė ir pritaikė savo darbe.
Treniruotėse jis naudojo japonišką terminologiją, japonišką sistemą, bet svarbiausia – tą japonišką dvasią. Manau, tai buvo tikra Dievo dovana“, – šyptelėjo Zenonas.
Šveicarijoje gyveno su mylimąja prancūze
Dar studijų metu, pasak trenerio, Rokas susipažino su savo būsima mylimąja. Ji baigė medicinos studijas Lietuvoje, o jis trenerio studijas. Vėliau jiedu abu persikėlė gyventi į Šveicariją, dirbo pagal savo įgytas specialybes.
„Jis labai gražiai pasakodavo apie savo draugę. Ji buvo labai miela, šilta, maloni moteris. Sakydavo: „Jos nepaleisiu, ji labai nuoširdi.“
Jie abu buvo sportininkai. Ji buvo pramokusi lietuvių kalbą. Kiek juos matydavau, galiu pasakyti, kad jie tikrai buvo labai graži pora“, – dalijosi treneris.
Pašnekovas pridėjo, kad jauni žmonės jau planavo bendrą ateitį kartu, kūrė bendrą namų ūkį, turėjo savų planų ateičiai.
Prisiminė paskutinį pokalbį su Roku
Pasiteiravus Zenono apie paskutinį susitikimą su žuvusiu sportininku, jis dalijosi, kad Rokas jau gana seniai buvo grįžęs. Vis tik, pasak jo, įprastai, kai tik auklėtinis sugrįždavo, tuomet jiedu susirašydavo, susitikdavo.
„Rokas buvo labai aukštos kultūros žmogus. Labai geras žmogus. Jame buvo tiek daug gerumo, nuoširdumo ir šilumos. Jis buvo tikras angelas.
Dabar belieka tikėtis, kad žmonės prisidės prie paramos fondo ir padės jo artimiesiems, nes vis bendraujame su jo tėčiu, žinau kokia situacija, šeimai reikia palaidoti sūnų“, – sakė Zenonas.
Nors tokios skaudžios nelaimės metu skaudu prisiminti tai, kas buvo, tačiau treneris su ašaromis akyse pokalbio metu taip pat prabilo savo paskutinį pokalbį su auklėtiniu, kuris įvyko žinučių formatu. Jis įvyko reikšmingą dieną – šių metų balandį.
„Paskutinį kartą kalbėjomės, kai pasveikinau jį su 30-uoju gimtadieniu – balandžio 29 dieną. Jis padėkojo už sveikinimą. Tai ir buvo paskutinis mūsų pokalbis“, – susigraudino jis.
Comments (0)