Vilniaus miesto savivaldybės taryba šią savaitę neeiliniame posėdyje aiškinsis dėl problemų, kilusių Vilniaus regiono atliekų tvarkymo sistemoje. Į ginčą įsitraukusi „Energesman“ įtaria bandymą perimti jos veiklą ir turtą. Įmonės teigimu, jos akcininkui taip pat buvo siūlyta perleisti turimas akcijas.
Kas kaltas dėl Vilniaus atliekų krizės?
Jūs Vilniaus atliekų krizės siužetu domėjotės ir galbūt, kaip nedaugelis iš mūsų, supratote, kas gi čia kaltas, kad kilo tokia krizinė situacija?
S. Malinauskas: Čia būtų galima labai ilgai kalbėti, bet kadangi laiko mažai, iš karto pataisysiu ir save, ir tave. Yra buvusi didelė verslo grupė, kurią visi žinome – buvęs „Rubikonas“, vėliau ICOR. Ji turėjo daug įmonių. Tarp tų įmonių yra „City Service“, iki 2021 metų buvo ir „Ecoservice“.
Kas mane sudomino ir čia turbūt naujieną pasakysiu net pačiam „Energesman“ direktoriui – prieš keturis mėnesius įvyko Andriaus Janukonio susitikimas su Vilniaus meru. Andrius Janukonis vilniečiams tikrai labai gerai žinomas dar nuo Zuoko laikų – abonento skandalas, juodoji buhalterija, visi tie „Rubikono“ reikalai ir panašiai.
Kiek suprantu, jis svarsto apie atėjimą į šiukšlių tvarkymo rinką, galvoja tas šiukšles deginti. Kiek man žinoma, prieš tris mėnesius buvo kreipiamasi į Vilniaus savivaldybę dėl leidimo. Prasideda reikalai, susiję su dideliais verslo interesais, kalbant apie rinką milijoninėmis sumomis.
Taip pat mane pasiekė informacija iš šaltinių, kad žinomas politikas, susijęs su keliomis politinėmis partijomis, prieš keletą dienų iki šio kylančio skandalo perduoda kitos, konkuruojančios grupės, su ja susijusių asmenų pasiūlymą įsigyti „Energesman“ akcijas. Kai matai tuos du dalykus, tada pasižiūri į krizę.
Mes dabar kalbame apie krizę. Kai vyko gaisras ir iš tikrųjų buvo didžiulė krizė, niekas įmonės neperiminėjo. Valstybė nesakė, kad dabar mes pasiimsime į savo rankas atliekų tvarkymą. Prieš tris mėnesius pasirašoma taikos sutartis. Gegužės mėnesį sutariama, kad bus atstatoma sudegusi įranga, gamykla.
„Energesman“ ją atstatinės. Žodžiu, viskas vyksta gerai iki maždaug prieš tris mėnesius prasidėjusio laikotarpio. Man pradeda kilti klausimas – ar čia iš tikrųjų yra krizė? Vėlgi, turbūt tai bus klausimas pašnekovui, bet, pavyzdžiui, ar jie gali tas 20 tūkst. tonų laikyti? Kiek aš žinau, jie lyg ir turi tokį leidimą, net ir daugiau galėtų savo teritorijoje sandėliuoti tų atliekų.
Tada kyla klausimas – ar mes čia turime atliekų tvarkymo krizę, ar iš tikrųjų turime situaciją, kai verslo grupės persidalija rinką? Kitaip tariant, iš tos rinkos paprasčiausiai šalinamas konkurentas. Man teko kalbėtis ir su meru. Jis sako, kad tikrai taip nėra, kad pirmiausia rūpinamasi miestiečiais. Vėlgi labai paprasta pastaba.
Šiuo metu, kalbant apie „Energesman“, Vilniuje atliekos turbūt tvarkomos pigiausiai, kiek žinau, už 53 eurus už toną. Klausimas, kiek mes mokėsime toliau ir kiek, pavyzdžiui, bus mokama kitoms verslo grupėms, kurios tuo užsiims. Čia reikėtų pasižiūrėti į skaičius ir man atrodo, kad tie žodžiai, jog vilniečiai ir miestas nenukentės, šiek tiek skirsis nuo tų skaičių. Tada klausimas – kokios tikrosios priežastys?
Kad geriau suprastume tą rinką. Tas srautas, logiškai galvojant, gali masinti verslą dėl to, kad tai yra nemaži pinigai į kišenę, nieko daryti nereikia. Iš esmės, turėdamas srautą, tu turi tuos pinigus. Kaip čia yra?
A. Blazgys: Kad nieko nereikia daryti, būtų labai drąsu pasakyti. Daryti tikrai reikia daug. Girdžiu ir iš Skirmanto Malinausko, kad tam tikras interesų ir galbūt rinkos persidalijimas vyksta. Tikėtina, nes, kaip ir teisingai minėjo pašnekovas, po gaisro, kai viskas sudegė ir iš tikrųjų buvo tikroji krizė, jokio perėmimo nebuvo.
Dabar tai ateina tuo metu, kai suprantama, kad kontraktas yra 20 metų. Dar 10 metų mūsų įmonė turėjo tvarkyti visas Vilniaus regiono mišrias komunalines atliekas pagal laimėtą viešąjį pirkimą. Dabar suprantama, kad jeigu bus modernizuota visiškai nauja gamykla ir tas atliekas dar 10 metų bus galima puikiai tvarkyti, į rinką joks papildomas žaidėjas neateis.
Reikia suprasti ir atliekų kiekį. Vilniaus regionas generuoja maždaug 31 proc. visų Lietuvos mišrių komunalinių atliekų. Tai yra apie 220 tūkst. tonų per metus. Jeigu 53,81 euro už toną yra UAB „Energesman“ kaina, suma yra apie 11 milijonų. Jeigu pasiimame kitų didžiųjų miestų pavyzdį ir pritaikome 100 eurų už toną kainą, jau turime 22 milijonus. Štai ir turime papildomus 11 milijonų.
Kaip tai dera su tavo darbine hipoteze, kad čia po kilimu vyksta ir gana stiprūs verslo karai Vilniuje?
S. Malinauskas: Suprantu, kad galbūt klausytojams sudėtinga suprasti, bet jeigu prieš tris mėnesius su įmone sudarai taikos susitarimą, pasirašai, kad ta įmonė turi dar 10 metų galiojančią sutartį, prieš tai vyksta viešasis pirkimas, ir tau nekyla jokių klausimų dėl perėmimo, o tada po trijų mėnesių staiga sakai: „Aš manau, kad konceptualiai tai turi daryti savivaldybė“, – tai kas pasikeitė? Kas atsitiko tokio, kad visiškai pakeitei savo filosofiją?
Aš buvau kovo mėnesį, kaip tik kalbėjomės, nes man buvo įdomios gaisrų priežastys. Ne tik „Energesman“ degė. Kaune buvo klausimų ir dėl Kauno kogeneracinės jėgainės. Aš tiesiog dariau siužetą apie tai. Iki tol nebuvau bendravęs ir su Algirdu, bet tiesiog paskambinau, priėmė, pasikalbėjome, ir aš mačiau lygiai tuos pačius kalnus.
Kas mane šitoje vietoje sudomino? Mes turime pasižiūrėti ne į atliekas. Dabar labai didelių problemų dėl to nėra. Taip, yra klausimas, kad Vilniaus kogeneracinė jėgainė sumažino priėmimą. Jeigu pasižiūrėtume, kokį sprendimą Vyriausybė padiktavo, tai tiesiog daugiau deginti atliekų, didinti kiekius, kas išspręstų ir tą atliekų sandėliavimo klausimą.
Man didesnis klausimas yra toks – dabar objektyviai nėra tokios krizės, kokia buvo prieš kurį laiką po gaisro, bet užtat mes turime privataus verslo iš esmės perėmimą. Tai, kas, pavyzdžiui, kokioje nors Rusijoje vadinama „reideryste“.
Taip, čia viskas teisėta. Tu sakai, kad mes kreipėmės į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, padarėme tą, aną, trečią, penktą, bet iš esmės verslas, kuris sudėjo pinigus, turi galiojančias sutartis, lieka nušalintas. Ta rinka tikrai laisva neliks.
Dabar, ar ją pasiims, kol kas tai tik žodžiai, Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras, ar tai bus kiti operatoriai? Arba, pavyzdžiui, man neatsakytas klausimas – ar Andrius Janukonis ateis į šitą verslą ir pradės deginti atliekas? Kokie bus susitarimai su juo? Čia yra tie dalykai, kurie mane sudomino.
Aš tikrai neadvokatauju „Energesman“, bet tai, kas čia vyksta, yra didžiulių, neįtikėtinai didelių pinigų srautai. Jeigu mes, pavyzdžiui, kalbame apie galimą korupciją, tai čia nekalbame apie tai, kad kažkam nuneši 100 tūkstančių dėžutėje. Tu čia gali kažkam nunešti milijoną ir vis tiek turėti didžiulį pelną, nes mes kalbame apie dešimtis milijonų per metus.
Čia esmė ne įmonė. Esmė yra būtent tos sutartys, srautai, kurie iš esmės yra garantuoti. Tu perimi tai, kas tau jau generuoja pajamas. Perimi tokiu metu, kai yra susitarta dėl modernizavimo, po gaisro atstatytas stogas ir taip toliau. Aš į tai žiūriu. Pavyzdžiui, galvoju, kad „Energesman“ akcininkas, jis to turbūt viešai nesakys, bet turėtų jaustis kaip žmogus, iš kurio ką tik pavogė prabangų, ką tik nusipirktą automobilį.
Kaip jūs jaučiatės? Kaip jūsų akcininkas šiuo atveju jaučiasi?
A. Blazgys: Aš nesu akcininkas, esu samdomas darbuotojas. Dar norėčiau pareplikuoti dėl atliekų kiekių. UAB „Energesman“ teritorijoje leidžiama laikyti 24 tūkst. tonų atliekų. Šis kiekis niekada nebuvo viršytas. Net ir šiuo metu, jeigu kalbame apie tuos atliekų kalnus, viešojoje erdvėje manipuliuojama 20 tūkst. tonų skaičiumi, nors ten turbūt yra 17–18 tūkst. tonų. Tokios krizės šiuo metu tikrai nėra.
Comments (0)