Visos nakties reikalaujantys sprendimai, ašaros ir dešimtys išgelbėtų gyvybių – štai ką patiria tie, kurie su mirusiųjų artimaisiais kalbasi apie donorystę. Pacientui nustačius smegenų mirtį, jis gali tapti organų donoru. Sutikimą suteikia artimieji, o su jais kalbasi donorystės paslaugų koordinatoriai.
Skaudžias netektis patyrę artimieji net ir sunkiausiais gyvenimo momentais pagalvoja apie kitus žmones, kuriems reikia pagalbos. Taip apie pokalbius su donorų artimaisiais kalbėjo Klaipėdos regiono donorystės paslaugų koordinavimo centro vadovė Diana Palepšaitienė.
„Didžiausiame skausme jie nori padėti kitam žmogui. Būna, kad net sako: „Melsimės, kad tiktai išgyventų“ – dalinosi Diana Palepšaitienė.
Pokalbiai su artimaisiais dažniausiai trunka kelias valandas, dėl sprendimo kartais tenka kalbėtis su daugiau nei dešimt giminaičių, o kai kurie pokalbiai verčia susigraudinti.
Apie pokalbius su donoro artimaisiais naujienų portalui tv3.lt pasakojo Klaipėdos regiono donorystės paslaugų koordinavimo centro vadovė D. Palepšaitienė.
Pokalbiai su artimaisiais – sudėtingiausia donorystės proceso dalis
Intensyviosios terapijos skyriuje esančiam pacientui nustačius smegenų mirtį, gydytojas apie ją praneša donorystės paslaugų koordinatoriui. Kartu su juo gydytojas vertina, ar nėra absoliučių kontraindikacijų donorystei (ar pacientas nesirgo nežinomos eigos liga, negydyta ar nepilnai išgydyta onkologine liga ir panašiai).
Jeigu kontraindikacijų nenustatoma, pokalbiui kviečiami artimieji. Iš pradžių gydantis gydytojas supažindina su ligos eiga ir smegenų mirtimi. Jeigu artimieji yra pasiruošę tęsti pokalbį, tada apie donorystę kalba koordinatorius.
D. Palepšaitienė neslepia, kad pokalbiai su mirusiojo artimaisiais – tai viena iš sunkiausių donorystės proceso dalių. Centro vadovė pasakoja, kad pokalbiai su artimaisiais būna įvairūs: vieni – lengvesni, kiti – sudėtingesni.
Pokalbiai su tais, kurie jau žino apie organų donorystę, o gal apie tai jau kalbėjo su mirusiuoju, dažniausiai vyksta lengviau. Vis dėlto artimieji dažniausiai nežino mirusiojo valios ir su organų donorystės tema susiduria pirmą kartą.
„Šoko būsenoje pirmas artimųjų atsakymas dažnai būna „ne“. Tačiau neskubame daryti išvadų – kalbamės, stengiamės suprasti, kas slypi už šio atsakymo. Kartais žmonėms tiesiog reikia daugiau laiko priimti tai, kas įvyko“, – pasakojo D.Palepšaitienė.
D. Palepšaitienė kalbėdamasi su artimaisiais jų klausia: „Ko būtų norėjęs jūsų artimasis? Koks buvo jūsų artimasis?“ Šie neretai pradeda pasakoti, kad jų artimasis rūpinosi kitais:
„Kai žmonės pradeda prisiminti, koks buvo jų artimasis, abejonės dažnai išsisklaido. Nebelieka klausimų ar diskusijų – jie patys pasako: „Tikrai taip. Jis būtų norėjęs padėti.“
„Tie žmonės, kurie sutinka su donoryste, yra labai garbingi, labai geros širdies. Sunkiausiu gyvenimo momentu jie geba galvoti apie kitą, kuriam gali būti išgebėta gyvybė. Iš tikrųjų tai yra labai sunku […] ir tai yra labai kilnus ir nuostabus dalykas“, – dalinosi D. Palepšaitienė
Per pokalbius netrūksta jautrių akimirkų
Kalbėdamiesi su mirusiojo artimaisiais donorystės koordinatoriai išgyvena jautrias akimirkas. D. Palepšaitienė prisimena vieną iš pirmųjų pokalbių su dukros netekusia mama.
„Mamytė sutiko dėl savo dukrytės organų donorystės ir pasakė: „Aš noriu, kad mano dukrytė gyventų kituose žmonėse“ – dalinosi D. Palepšaitienė.
„Ir dabar sutinku artimųjų, kuriems mirtis įgauna visai kitą prasmę. Jiems atrodo, kad tas žmogus nemiršta, nes dalelė jo dar gali gyventi [kitame]“ – sakė D. Palepšaitienė.
Kai kurie artimieji meldžiasi, kad recipientai išgyventų, pasakojo D. Palepšaitienė.
„Donoro sesuo sudėjo rankytes ir su ašaromis akyse pasakė: „Aš melsiuosi, kad tik recipientai išgyventų.“ Tuo metu recipientų būklė iš tiesų buvo labai sunki, todėl baigtis galėjo būti įvairi“, – prisimena ji D. Palepšaitienė.
Pasitaiko atvejų, kai artimieji negali atvykti į ligoninę. Tuomet donorystės koordinatorius gali atvykti į namus.
„Esu vykusi pas vieną garbingo amžiaus senjorą, kalbėtis apie jo žmonos smegenų mirtį ir apie donorystės galimybę. Jo artimųjų tarpe buvo dvasininkų, todėl prieš priimdamas sprendimą jis jiems paskambino ir pasitarė.
Sulaukęs palaikymo, sutiko su organų donoryste. Vėliau jis sakė jaučiantis ramybę dėl priimto sprendimo ir džiaugėsi žinodamas, kad jo žmona, nors ir garbaus amžiaus, galėjo padėti išgelbėti net trijų žmonių gyvybes“, – prisimena D. Palepšaitienė.
Neretai filmuose apie donorystę donoro artimieji sužino recipiento tapatybę, su jais susipažįsta, pasikalba. Pasiteiravus, ar taip vyksta ir realybėje, D. Palepšaitienė pabrėžia, kad asmeninė informacija apie recipientus artimiesiems neteikiama.
D. Palepšaitienė pasakoja, kad visada paklausia artimųjų, ar jie nori žinoti, ar donorystės metu buvo paimti organai transplantacijai. Kadangi artimieji dažniausiai apie tai žinoti nori, informacija teikiama, tačiau visiškai nuasmeninta.
Artimiesiems pranešama tik tai, kiek ir kokių organų buvo paimta. Taip pat pranešama, ar organą priėmė Lietuvoje, ar užsienyje gyvenantis recipientas. Tačiau Lietuvoje yra pasitaikęs atvejis, kai recipientas sužinojo apie donorą.
„Lietuva yra labai maža šalis. Yra vienas recipientas, kuris sužinojo, kur gyvena jo donoro mamytė“, – pasidalino D. Palepšaitienė.
Sprendimą dėl donorystės priima visa šeima
D. Palepšaitienė aiškina, kad Lietuvos įstatymai numato, jog sutikimą dėl donorystės visų pirma duoda sutuoktinis. Jeigu nėra sutuoktinio, tada sutikimą gali duoti pilnamečiai vaikai. Jei nėra vaikų – tėvai arba mirusiojo asmens broliai ar seserys.
Jeigu pagal pirmumo eilę yra gaunamas sutikimas, pavyzdžiui, iš sutuoktinio, tuomet kitų artimųjų sutikimo klausti nereikia.
„Pavyzdžiui, jeigu žmona davė sutikimą, vaikų sutikimo dėl donorystės teisiškai nebereikia“, – pasakojo D. Palepšaitienė.
Tačiau donorystė yra itin svarbus sprendimas, todėl dažniausiai dėl jo tariasi visa šeima.
„Kartais į pokalbį įsitraukia ir kiti giminaičiai – broliai, seserys, dukterėčios ar sūnėnai. Nors teisiškai sprendimą priima konkretus asmuo, šeimai dažnai svarbu jį priimti bendru sutarimu“, – kalbėjo D. Palepšaitienė.
Pasitaiko ir situacijų, kai sutuoktinis ilgą laiką nebendravo su mirusiuoju, tačiau teisiškai būtent jis turi teisę priimti sprendimą dėl organų donorystės, nes santuoka nebuvo oficialiai nebuvo nutraukta. Anot D. Palepšaitienės, yra pasitaikęs atvejis, kai dėl donorystės nuspręsti turėjo sutuoktinis, su mirusiuoju nebendravęs 20 metų.
„Sutuoktinis sako: „Jokio sprendimo nepriimsiu, nes su juo nebendravau, tiesiog oficialiai nebuvome išsiskyrę.“ Į ligoninę atvyko ir mirusiojo dukterėčia bei brolis. Visi kartu ilgai kalbėjosi, o galiausiai bendru sutarimu buvo pritarta organų donorystei“, – prisimena D. Palepšaitienė.
Pokalbiai su artimaisiais gali užtrukti nuo vienos iki šešių ar net daugiau valandų. Kai kurie artimieji dėl donorystės sprendžia ir visą naktį.
„Nėra taip, kad šešias valandas sėdime akis į akį ir kalbamės. Pokalbis vyksta etapais – žmonėms reikia laiko priimti informaciją, pabūti su savo artimuoju, pasitarti tarpusavyje. Kartais pakviečiame ligoninės kapelioną, artimieji kartu su juo eina suteikti paskutinio patepimo, išeina į lauką pakvėpuoti grynu oru. Svarbiausia – leisti jiems priimti sprendimą savu tempu“, – pasakoja D. Palepšaitienė.
Kartais tenka kalbėtis su itin didelėmis grupėmis žmonių. D. Palepšaitienė prisimena, kad yra tekę kalbėti su penkiolika artimųjų. Vienas donoras buvo aštuonių vaikų tėvas, todėl sprendimą reikėjo aptarti su didele šeimos narių grupe.
Mitai ir nuogąstavimai: kas dažniausiai neramina artimuosius?
Kodėl artimieji nesutinka, kad jų šeimos narys taptų donoru? D. Palepšaitienė atsako, kad dažniausiai patikima apie donorystę sklandančiais mitais. Daugelis nežino, kaip atrodo donorystės procesas ir baiminasi, kad jis užtruks itin ilgai.
Anot D. Palepšaitienės, įsitikinimas, jog donorystės procesas gali užtrukti iki savaitės, yra klaidingas. Po artimųjų sutikimo, donorystės procesas dažniausiai užtrunka iki 24, 36 ar 48 valandų.
Taip pat artimiesiems kyla klausimų dėl kūno orumo arba religinių įsitikinimų. D. Palepšaitienė tikina, kad didžioji dalis religijų donorystę vertina teigiamai.
„Jeigu miręs žmogus gali išgelbėti kitą žmogų, tai didžioji dauguma religijų organų donorystę vertina palankiai. Katalikų Bažnyčia taip pat aiškiai palaiko donorystę. Žinome, kad popiežius Jonas Paulius II labai aiškiai komunikavo žinią apie donorystę: skatino ir sakė, kad tai yra didžiausia meilės išraiška žmogui.
Žinoma, su viena labai svarbia sąlyga – donorystė turi būti grindžiama informuotu sutikimu, negali būti jokios prievartos. Tai turi būti žmogaus [arba artimųjų] išreikšta laisva valia“, – kalbėjo D. Palepšaitienė.
D. Palepšaitienė pasakoja, kad kai kurie iš anksto žino, kad jų artimasis nenorėjo būti donoru.
„Jeigu artimieji sako, kad mirusysis buvo išreiškęs norą nebūti organų donoru, aš gerbiu tokią valią. Tačiau nebegaliu su pačiu žmogumi pasikalbėti, paklausti, kodėl jis buvo priėmęs tokį sprendimą, ar jis nebuvo pagrįstas klaidinga informacija, baimėmis ar mitais“, – kalbėjo D. Palepšaitienė.
Taip pat artimiesiems nesutikus dėl donorystės, jų sprendimas gerbiamas.
„Jeigu galutinis artimųjų sprendimas yra „ne“, aš jį gerbiu. Tačiau visuomet dar paklausiu: „Ar tai tikrai yra jūsų galutinis sprendimas?“ Man labai svarbu, kad jis būtų priimtas ne skubotai, o iš širdies – kad artimieji turėtų laiko apgalvoti, ko iš tikrųjų būtų norėjęs mirusysis ir koks sprendimas jiems atrodo teisingiausias“, – pabrėžė D. Palepšaitienė.
Smegenų mirties nustatymo procesas
Donoru galima tapti kai intensyviosios terapijos skyriuje yra konstatuojama smegenų mirtis arba negrįžtamai nutrūkusi kraujotaka ir kvėpavimas. Donorystė po mirties yra skirstoma į: donorystę po smegenų mirties ir neplakančios širdies donorystę.
„Lietuvoje didžiajai daliai donorų konstatuojama smegenų mirtis. Tai yra negrįžtama visų galvos smegenų struktūrų veiklos baigtis, nors kai kurių sistemų organai dar funkcionuoja“, – aiškino Centro vadovė.
Pasak D. Palepšaitienės, smegenų mirties nustatymo procesas yra griežtai reglamentuotas ir apima kelis etapus. Smegenų mirtį nustato trijų gydytojų konsiliumas.
„Tai yra labai atsakingas procesas ir negali būti jokių nukrypimų, kiekvienas etapas atliekamas laikantis nustatytos tvarkos“, – pabrėžė D. Palepšaitienė.
Visų pirma, nustatoma, kad yra negrįžtamas smegenų pažeidimas, tuomet atmetamos visos būklės, kurios būtų grįžtamosios. Tai gali būti intoksikuoti ar sušalę pacientai. Po to gydytojai vertina septynis smegenų mirties kriterijus.
„Smegenų mirties diagnostika yra labai reglamentuota. Jeigu gydytojų konsiliumas kliniškai nustato, kad yra septyni teigiami smegenų mirties kriterijai, tuomet kliniškai nustatoma smegenų mirtis. Po to dažniausiai yra atliekamas instrumentinis tyrimas, kurio metu yra vertinama, ar galvos smegenyse yra išlikusi kraujotaka“, – komentavo D. Palepšaitienė.
Ar asmuo dėl donorystės gali sutikti iš anksto?
Dėl organų donorystės asmuo gali apsispręsti ir prieš nelaimingus įvykius. Vis dėlto yra manančių, kad gydytojai nebegydys, jei sužinos, kad turi donoro kortelę.
„Žmonės vis dar neretai baiminasi, kad jei pasirašys sutikimą organų donorystei, gydytojai tai žinos ir nelaimės atveju nebedės visų pastangų juos išgelbėti. Tai yra vienas dažniausių mitų ir jis visiškai neatitinka tikrovės. Informacija apie tai, kad žmogus yra išreiškęs valią būti organų donoru, gydymo komandai tampa žinoma tik tada, kai, vadovaujantis nustatyta tvarka, pacientui jau yra diagnozuota smegenų mirtis“, – komentavo D. Palepšaitienė.
Tačiau net ir donoro kortelę turinčių asmenų artimieji, nesutinka dėl organų donorystės.
„Jeigu pacientui yra diagnozuojama smegenų mirtis, apie tai artimieji yra informuojami ir apie tai, kad pacientas iki mirties buvo išreiškęs norą tapti donoru. Jeigu artimieji tam prieštarauja, Lietuvoje donorystės procesas būtų sustabdytas, nepaisant to, kad donoras iki mirties buvo pasirašęs donorystės sutikimą“, – kalbėjo D. Palepšaitienė.
Anot D. Palepšaitienės, pasirašius donoro kortelę, apie tai svarbu informuoti ir artimuosius.
„Yra tokių atvejų, kai artimieji nesutinka, net kai pacientas buvo pasirašęs donoro kartelę“, – kalbėjo D. Palepšaitienė.
Prieštaravo mažiau nei trečdalis artimųjų
Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, 2025 metais potencialių donorų skaičius siekė 158, o efektyvių donorų skaičius – 83.
Taip pat praėjusiais metais dėl donorystės prieštaravo 28,89 procentai artimųjų. Per 20 metų šis skaičius neišaugo daugiau nei 43 procentų.
Praėjusiais metais inkstų transplantacijos Lietuvoje laukė 117 pacientų, kepenų – 105, o širdies – 67.
Comments (0)