Kasmet Lietuvoje ir visoje Europoje susidaro vis daugiau tekstilės atliekų, tačiau didelė jų dalis vis dar nėra perdirbama – drabužiai dažnai sudeginami arba atsiduria sąvartynuose.
Situacija turės keistis, nes tekstilės gamintojams ir importuotojams bus nustatyta pareiga prisidėti prie šių atliekų tvarkymo finansavimo.
Ruošdamasi šiems pokyčiams Lietuva skiria milijonus eurų tekstilės perdirbimo pajėgumams plėsti.
Pokyčiams ruoštis reikia jau dabar
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija nurodė, kad Centrinė projektų valdymo agentūra paskelbė papildomą kvietimą tekstilės atliekų perdirbimo pajėgumams plėsti.
Aplinkos ministerija aiškina, kad už skirtas lėšas atliekų tvarkytojai galės įsigyti tiek atskirai surinktos, tiek mišrių komunalinių atliekų sraute esančios tekstilės rūšiavimo, paruošimo perdirbti ir perdirbimo įrangą.
Tikimasi, kad tai leis daugiau netinkamų pakartotinai naudoti tekstilės atliekų perdirbti, o ne deginti ar šalinti sąvartynuose.
Aplinkos viceministrė Akvilė Gargasaitė pabrėžė, kad investicijos reikalingos dėl nuolat augančio tekstilės atliekų kiekio ir nepakankamų jų tvarkymo pajėgumų Lietuvoje.
„Planuojame, kad šios investicijos padės spręsti didėjančio tekstilės atliekų kiekio bei nepakankamo jų tvarkymo problemą šalyje.
Siekiame skatinti investicijas, kurios padėtų Lietuvoje sukurti daugiau galimybių tekstilės atliekas paversti naujomis žaliavomis ir produktais, taip prisidedant prie žiedinės ekonomikos tikslų“, – sakė aplinkos viceministrė Akvilė Gargasaitė.
Šiuo metu tekstilės perdirbimo galimybės Lietuvoje vis dar yra ribotos – tik kelios įmonės tekstilės atliekas perdirba į žemesnės vertės gaminius, pavyzdžiui, šluostes ar neaustines medžiagas.
Šiam tikslui numatyta skirti 6,271 mln. eurų Sanglaudos fondo lėšų, o vienam pareiškėjui gali būti skirta iki 4 mln. eurų parama. Paraiškas bus galima teikti iki šių metų rugpjūčio 17 dienos.
Tuo metu Europos Sąjungoje kasmet susidaro apie 12,6 mln. tonų tekstilės atliekų, o vien Lietuvoje praėjusiais metais atskirai surinkta apie 13 tūkst. tonų tekstilės atliekų.
Šie pajėgumai ypač svarbūs ruošiantis 2028 metams, kai Lietuvoje įsigalios privalomas tekstilės gaminių gamintojų ir importuotojų atsakomybės principas.
Tuomet į rinką tekstilę tiekiančios įmonės turės finansuoti tekstilės atliekų tvarkymą ir vykdyti nustatytas jų sutvarkymo užduotis.
Projektai, finansuojami pagal šį kvietimą, turės būti įgyvendinti iki 2028 m. lapkričio 30 d.
Ar dėl naujos tvarkos brangs drabužiai?
Tačiau šie pokyčiai gali turėti įtakos ne tik tekstilės atliekų tvarkymo sistemai. Pasikeitus gamintojams ir importuotojams taikomiems reikalavimams, ateityje gali keistis ir pačių drabužių kainos.
Ar naujoji tvarka iš tiesų gali lemti didesnes tekstilės gaminių kainas?
Naujienų portalui tv3.lt Aplinkos ministerija nurodė, kad nuo 2028 m., Lietuvoje įgyvendinus tekstilės gamintojų ir importuotojų atsakomybės principą, tekstilės gamintojai ir importuotojai privalės padengti tekstilės atliekų tvarkymo išlaidas – atskiro surinkimo, rūšiavimo, vežimo ir apdorojimo, taip pat švietimo ir informavimo, duomenų rinkimo bei ataskaitų teikimo, mokslinių tyrimų ir plėtros finansavimo išlaidas.
Taip pat nurodoma, kad, remiantis Europos Komisijos atliktu poveikio vertinimu, įvedus tekstilės gamintojų ir importuotojų atsakomybę, galutinė drabužių kaina vartotojams Europos Sąjungos valstybėse padidėtų minimaliai – vidutiniškai apie 0,6 proc., arba maždaug 0,12 euro už standartinius marškinėlius.
Aplinkos ministerijos teigimu, Prancūzijos ir Nyderlandų praktika rodo, kad jau veikiančios tekstilės gamintojų atsakomybės sistemos tekstilės gaminių kainas vartotojams pakeitė nežymiai – daugeliu atvejų pirkėjai kainų pokyčio nepastebėjo.
Kodėl vien naujos tvarkos neužteks?
Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacija (LATIA) nurodo, kad tekstilės atliekų tvarkymo sistemos pokyčiai yra neišvengiama Europos Sąjungos žiedinės ekonomikos politikos dalis.
LATIA teigiamai vertina tai, kad Lietuva jau dabar investuoja į tekstilės atliekų surinkimo, rūšiavimo ir perdirbimo pajėgumus.
Asociacijos teigimu, tai yra svarbus žingsnis, tačiau vien infrastruktūros nepakaks – būtina užtikrinti, kad visa sistema veiktų efektyviai, o surinktos tekstilės atliekos būtų realiai perdirbamos arba pakartotinai panaudojamos.
LATIA taip pat pabrėžia, kad kartu su naujais įpareigojimais verslui turėtų būti numatytos ir skatinamosios priemonės – investicinė parama, subsidijos ar kiti finansiniai instrumentai, padėsiantys tekstilės įmonėms prisitaikyti prie naujų reikalavimų, diegti tvarius sprendimus ir išlikti konkurencingoms.
Kitu atveju daliai įmonių, ypač mažoms ir vidutinėms, prisitaikymo našta gali tapti per didelė.
Kalbėdama apie gamintojų išplėstinės atsakomybės principą, asociacija pažymi, kad nuo 2028 metų tekstilės gamintojai ir importuotojai prisidės prie tekstilės atliekų tvarkymo finansavimo.
LATIA aiškina, kad tai neišvengiamai didins verslo sąnaudas. Vis dėlto įvertinti, kiek jos išaugs, kol kas sudėtinga, nes dar nėra galutinio sistemos modelio, finansavimo mechanizmo ir konkrečių įkainių.
Kaip vieną didžiausių iššūkių asociacija įvardija būtinybę užtikrinti, kad sistema būtų skaidri, ekonomiškai pagrįsta ir vienodai taikoma visiems rinkos dalyviams, įskaitant trečiųjų šalių elektroninės prekybos platformas. Būtent šios platformos sparčiai didina savo rinkos dalį siūlydamos itin pigius gaminius.
Vis dėlto tokia kainodara dažnai kelia klausimų dėl realių aplinkosauginių kaštų ir sąžiningos konkurencijos.
Jei naujieji reikalavimai bus taikomi tik Europos gamintojams ir importuotojams, o trečiųjų šalių elektroninės prekybos platformos išvengs lygiaverčių įsipareigojimų, Lietuvos ir visos Europos tekstilės įmonių konkurencingumas dar labiau silpnės.
Vis dėlto LATIA pabrėžia, kad tikėtina, jog dalis papildomų kaštų ilgainiui atsispindės ir galutinėje gaminių kainoje.
Kainų pokytis priklausys nuo daugelio veiksnių – numatytų įmokų dydžio, konkurencinės aplinkos, gamintojų galimybių optimizuoti veiklą bei bendros ekonominės situacijos.
Anot asociacijos, svarbiausias tikslas turėtų būti ne tik naujų finansinių prievolių nustatymas, bet ir efektyviai veikianti žiedinės tekstilės sistema. Ji turėtų skatinti gaminių ilgaamžiškumą, pakartotinį naudojimą, remontą ir kokybišką perdirbimą.
Ateityje drabužių etiketės gali išnykti
Netrukus keisis ne tik tekstilės atliekų tvarkymo sistema, bet ir patys drabužiai. Pagal Europos Sąjungos planus, ateityje visi tekstilės gaminiai turės turėti skaitmeninį produkto pasą – elektroninį dokumentą, kuriame bus kaupiama informacija apie visą gaminio gyvavimo ciklą.
Jame vartotojai galės rasti duomenis apie drabužio kilmę, sudėtį, gamyboje naudotas žaliavas, poveikį aplinkai, priežiūros rekomendacijas, taisymo galimybes bei tai, kaip gaminį reikėtų perdirbti pasibaigus jo naudojimo laikui.
Tikimasi, kad tokia sistema padės vartotojams priimti tvaresnius sprendimus, o tekstilės atliekų tvarkytojams – efektyviau rūšiuoti ir perdirbti tekstilę
Vis dėlto kyla klausimas, kur saugoti visą šią informaciją, jei daugelis vartotojų pirmiausia nukerpa drabužio etiketę.
Kauno technologijos universiteto (KTU) Mados inžinerijos studentė Gustė Lastauskaitė ieško sprendimo, kaip skaitmeninį produkto pasą perkelti į patį tekstilės gaminį, integruojant RFID technologiją.
„Ateityje ženklinimas galėtų būti integruojamas į patį gaminį – įsiuvamas į siūles, išsiuvinėjamas, įaudžiamas į audinį arba įmezgamas į mezginį. Jis taip pat galėtų tapti funkcinių drabužio elementų, pavyzdžiui, sagų, dalimi.
Tokios etiketės būtų ne tik patvaresnės ir sunkiau pašalinamos, bet ir galėtų saugoti bei perduoti gerokai daugiau informacijos nei šiandien naudojamos popierinės ar tekstilės pagrindo etiketės“, – sako G. Lastauskaitė.
Anot jos, tokia technologija leistų vartotojams vienu nuskaitymu pasiekti visą informaciją apie drabužį – nuo gamyboje naudotų žaliavų ir gamybos proceso iki priežiūros bei perdirbimo rekomendacijų.
Ji taip pat padėtų efektyviau kovoti su klastotėmis, palengvintų logistikos procesus ir suteiktų daugiau informacijos tekstilės atliekų tvarkytojams.
Comments (0)