Vienas vakaras 33-ejų vilniečio Edvardo Bučinskio gyvenimą padalijo į dvi dalis – iki ir po. Kritęs nuo laiptų jis patyrė itin sunkią galvos traumą, ilgai balansavo tarp gyvybės ir mirties, o gydytojai, kalbėdami su artimaisiais, neslėpė, kad net išgyvenus jo, tikėtina, laukia itin sunki ateitis.
Tačiau šiandien Edvardas ne tik vėl vaikšto, pėsčiomis įveikia ir 35 kilometrus, kuo aiškiausiai kalba ir gyvena savarankiškai – jis savo istorija drąsina kitus nepasiduoti net tada, kai atrodo, kad nebeliko jokios vilties.
Lemtingą vakarą – tragiškas kritimas nuo laiptų
Edvardas pripažįsta, kad lemtingo vakaro beveik neprisimena, likę tik pavienės nuotrupos. Jo atmintyje atsirado didžiulė tuštuma, trunkanti ne vienerius metus.
Kapstydamasis po prisiminimus jis pasakoja tai, kad tą vakarą su draugais žaidė pokerį, vėliau nusprendė nuvykti į vieną naktinių klubų susitikti su savo pažįstamu.
„Draugai kaip ir negalėjo, nenorėjo, todėl nuvažiavau vienas. Ėjau su vienu žmogumi susitikti – taip ir nebeatėjau“, – sako Edvardas.
Kas vyko po to, tarsi ištrinta iš atminties – visą istoriją teko atkurti iš aplinkinių pasakojimų, surinktos informacijos. Visa tai jam teko dėlioti kaip dėlionę – mažais žingsneliais detalę po detalės.
Dabar jis žino, kad tą 2024 metų rugsėjo 8 dieną jis mieste nukrito nuo laiptų. Jis aiškiai žino ir dar vieną faktą: prie laiptų nebuvo turėklų, kurie atsirado tik po jo nelaimės. Vaikinas pripažįsta – sunku suvokti, kad reikėjo tokios didelės ir skaudžios tragedijos, jog jie būtų įrengti.
Kritimo būta itin stipraus – Edvardas 22 dienas praleido komos būsenos, pakibęs tarp gyvybės ir mirties. Suskaičiuoti laiką, praleistą ligoninėse, jau būtų sudėtinga.
„Aš net nepamenu, kaip buvo po komos, kad po truputį mankštinausi, kaip judėjau vėžimėliu, kaip nekalbėjau – aš to nepamenu. Man viską pasakojo sesė.
Pradėjau atsiminti kažkur tai maždaug prieš metus – mano trauma patirta prieš daugiau nei dvejus“, – sako E. Bučinski.
Medikai artimiesiems sakė ruoštis atsisveikinti
Kiekvieną akimirką, kai tik galėjo, diena iš dienos šalia jo buvo sesuo Tatjana Kiselienė – už tai jis liks dėkingas visą gyvenimą.
„Tai nuostabiausias žmogus žmogus pasaulyje. Linkiu, kad kiekvienas žmogus turėtų tokį artimą žmogų“, – dėdamas ranką prie širdies pridūrė pašnekovas.
Vyras sako suprantantis, kad pradžioje sunkiausią kelią nuėjo ne jis – nors patirti sužalojimai buvo sunkiai suderinami su gyvybe, sunkiausią krūvį tuomet atlaikė buvę šalia.
Artimieji iš gydytojų girdėjo pačias įvairiausias prognozes – nuo tikimybės, kad jis neišgyvens, iki spėjimų, kad net ir išlikęs gyvas jis nebebus toks pats, koks buvo anksčiau.
„Chirurgas mano giminėms sakė: „Ruoškitės laidotuvėms.“ Ne man tai pasakė – tiems, kurie buvo šalia, aš to nežinau ir neatsimenu“, – pripažįsta pašnekovas.
Tuo metu pats Edvardas nieko nejautė ir nesuprato, ilgą laiką buvo tarsi atskirtas nuo realybės – tame pačiame kūne, bet nebe jis.
Didžiausia motyvacija – mylimi žmonės
Atsibudus iš komos prasidėjo dar viena, bet jau kita kova – nebe už gyvybę, o už galimybę gyvenimą kurtis iš naujo ir visko mokytis nuo pradžių.
Ir šio laikotarpio likę nuotrupos, vyras vangiai prisimena savaites, prabėgusias slaugos namuose „Addere Care“ Trakuose, bet iš visos širdies dėkoja vadovei Linai Pankinienei ir slaugytojai Vilijai Kazymovienei, kaip ir visiems ten dirbantiems specialistams – už rūpestį, atsidavimą, pastangas.
Kai net paprasčiausi veiksmai tapo milžinišku iššūkiu, ir Edvardas, ir tei, kurie kelyje buvo šalia jo, nepasidavė. Reikėjo iš naujo mokytis vaikščioti, kalbėti, valgyti, rūpintis savimi, prisiminti kasdienius dalykus, susitaikyti su pasikeitusia realybe ir suprasti, kad kelias atgal į gyvenimą bus ilgas, bet tai nepalaužė.
Vis tik pašnekovas atvirai pripažįsta ir neslepia, kad šiame kelyje buvo įvairių dienų. Net ir tokių, kai atrodė, kad jėgų nebeliko, gyvenimas rodėsi praradęs prasmę. Tačiau kiekvieną kartą jį pirmyn stūmė patys brangiausi žmonės.
„Artimi žmonės niekada tavęs nepaliks. Mano sesė yra to įrodymas“, – sako jis.
Didžiulę motyvaciją jam teikė ir sūnus. Skaudžiausia buvo mintis, kad gali prarasti galimybę matyti augantį savo vaiką. Būtent supratimas, kad negali pasiduoti dėl tų, kuriems jis reikalingas, tapo priežastimi susitaikyti su tuo, kas nutiko.
Iki pat šiandien Edvardas yra tarsi fenomenas net medikams. Žinodami, kokia sunki buvo jo būklė ir prognozės, daugelis negali patikėti, kad šiandien jis vaikšto, važiuoja dviračiu, daro viską, kas pabudus iš komos atrodė lyg neįgyvendinamas scenarijus.
Kiekviena diena prasideda ir baigiasi padėka už tai, kas svarbiausia
Po nelaimės daug kas pasikeitė, gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis, bet svarbiausi pokyčiai įvyko viduje. Šiandien jis kardinaliai kitokiu kampu žvelgia į pasaulį – anksčiau, kaip pats sako, daugelį dalykų jis laikė savaime suprantamais. Dabar kiekviena diena yra nauja dovana.
„Kiekvieną dieną dėkoju, kad kvėpuoju, kad kalbu, kad turiu mylimą sesę ir sūnų. Anksčiau niekada už tai nedėkojau“, – atvirai pripažįsta vyras.
Jo teigimu, nors ir liūdna pripažinti, kartais tik labai skaudūs gyvenimo sukrėtimais priverčia suprasti, kas yra iš tiesų svarbu.
„Gyvenimas yra žmonės. Artimi žmonės“, – sako Edvardas, pabrėždamas, kad po tokių patirčių pinigai, kelionės ir daiktai visiškai praranda prasmę.
„Svarbiausia – niekada nepasiduoti“
Jis tiki, kad kiekvienas žmogus savo gyvenime anksčiau ar vėliau, bet vis tiek susiduria su sunkumais – vieniems jie yra fiziniai, kitiems emociniai. Vis tik jų akivaizdoje svarbiausia nepasiduoti.
„Kiekvienam savas skausmas atrodo didžiausias, bet svarbiausia – niekada nepasiduoti. Kas bebūtų, eikit pirmyn pakėlę galvą. Jeigu šiandien nėra gerai, bus gerai rytoj“, – šypteli pašnekovas.
Edvardas viliasi, kad šie jo žodžiai ir atviras dalijimasis padės bent vienam žmogui suteikti vilties ir parodyti, kad nėra nieko neįmanomo, o daugybė dalykų priklauso nuo mūsų pačių.
Comments (0)