Karklėje, vos keli žingsniai nuo jūros, sena giminės sodyba per daugiau nei dešimtmetį virto išskirtiniu kempingu, kuriame susipina gamta, istorija ir savomis rankomis kurta aplinka.
Mama ir sūnus, Aušra ir Matas Mendeliai pasakoja, kaip be aiškaus verslo plano, bet su vizija po truputį kūrė „Karkelbeck No 409“, kodėl jo pavadinimą padiktavo netikėtas radinys, siekiantis XIX amžių, ir kokios svajonės šią vietą veda į priekį.
Vieta, kuri pati atrado savo šeimininkus
Aušra pasakoja, kad šios vietos šeimai ieškoti nereikėjo – ji buvo paveldėta iš giminaičių.
„Ši vieta iš tikrųjų yra mano gimtinė. Čia yra mano tėvų palikimas, tai jos nereikėjo ieškoti. Galima sakyti, kad ta vieta pati mus atrado“, – sako Aušra.
Anksčiau čia buvo ūkis – ganėsi karvės ir augo daržai. Vėliau viskas keitėsi, gyvulių nebeliko, tačiau žmonių noras čia sustoti ir pasigėrėti gamta niekur nedingo.
„Būdavo, kad žmonės tiesiog nuo kelio atvažiuoja ir sako: mes nieko neturim, mums nieko nereikia, tik palapinę leiskit pasistatyti ir pernakvoti čia“, – prisimena ji.
Būtent tas žmonių noras čia būti, pasak pašnekovų, ir tapo viena iš priežasčių pradėti galvoti apie kempingo įkūrimą šioje apleistoje vietoje.
Pasak Aušros ir Mato Mendelių, ši vieta nėra tik graži pieva prie jūros. Aušra pasakoja, kad sodyba turi labai seną istoriją, o čia stovintis gyvenamasis namas kadaise buvo mokykla.
„Tas pagrindinis namas buvo senoji Karkelbekės mokykla nuo 1860 metų. Po Antrojo pasaulinio karo čia buvo biblioteka, taigi teritorijoje jau buvo pastatai – jie istoriniai, labai seni. Tarybiniais metais čia taip pat buvo kaimo biblioteka“, – pasakoja ji.
Šalia sodybos auga ir senas ąžuolas, kuriam, pašnekovų žiniomis, gali būti net apie 300 metų.
Pati vieta yra visai netoli jūros – pasak Mendelių, iki pajūrio skardžio galima nueiti vos per porą minučių.
Ką reiškia neįprastas kempingo pavadinimas?
Įdomi ir pati kempingo pavadinimo istorija. „Karkelbeck“ – tai senasis Karklės miestelio pavadinimas, siekiantis Prūsijos laikus.
„Karklė, kaip ir Klaipėda – Mėmelis, anksčiau buvo Rytprūsiai, Mažoji Lietuva. Siena tarp Lietuvos ir Rytprūsių ėjo ties Nemirseta, tai mes visada buvome Rytprūsiuose“, – aiškina Aušra.
O ir skaičius 409 atsirado neatsitiktinai. 2012 metais, perstatant seną žvejų namelį, esantį kempingo teritorijoje, šeima netikėtai ant žemės surado seną, istorinį žetoną.
„Mes atradom pamatinius akmenis ir ten tarp jų – daug daiktų. Tarp tų atrastų daiktų radome žetoną, ant kurio užrašyta „Karkelbeck No 409“, o viršuje – vokiškas užrašas ir Karaliaučiaus erelis“, – pasakoja ji.
Pasak pašnekovų, žetonas yra susijęs su gintaro rinkimu ar apdirbimu 19-ame amžiuje. Be tokio žetono jo rinkti nebuvo galima – jais būdavo ženklinami visi gintaro apdirbimo cechai.
„Tai 19-ojo amžiaus pabaiga, kai buvo didysis gintaro bumas ir Prūsijos imperatorius apmokestino gintaro rinkimą. Visi, kas rinko ar dirbo su gintaru, turėjo tokius žetonus“, – sako Aušra.
Žetonas šeimai tapo gražiu vietovės simboliu, taigi būtent iš jo vėliau kilo ir kempingo pavadinimas.
Viskas prasidėjo nuo vieno dušo ir tualeto
Kempingas gimė pamažu – be aiškaus verslo plano ar didelių ivesticijų.
„Viskas vyko žingsnis po žingsnio, labai mažais etapais ir be kažkokio didelio, labai aiškaus plano“, – sako Aušra.
Pirmiausia šeima suprato, kad atvykstantiems žmonėms reikia bent minimalių patogumų – dušo ir tualeto.
Vėliau pradėjo važiuoti vis daugiau keliautojų. Aušra pastebi, kad Klaipėdos kraštas kempingui itin palankus, nes į uostą atplaukia dideli keltai iš Vokietijos ir Švedijos, o keliautojams norisi kur nors apsistoti.
„Atvažiuodavo vokiečiai, olandai, šveicarai. Jiems čia nuo pat pradžių būdavo kažkas tokio – graži pieva, istorinis paveldas“, – pasakoja ji.
Maždaug 2014-aisiais metais šeima pradėjo veiklą kaip turistinė stovyklavietė, tačiau iš pradžių šia veikla mama ir sūnus vertėsi dviese – be jokio papildomo personalo.
Daug ką kūrė savo rankomis
Pradžioje samdyti meistrų tiesiog nebuvo iš ko, todėl daug kas buvo daroma savomis rankomis.
„Tuomet dar nebuvo iš ko samdyti žmonių. Pradžioje tikrai patys viską darėm“, – sako Aušra.
Ji pasakoja, kad daug sprendimų gimė kūrybiškai – panaudojant tai, kas jau buvo aplinkui.
„Naudojom, ką turėjom, kūrybiškai. Tai kūrė tokią nestandartinę erdvę, kurioje žmonės gerai jautėsi“, – sako ji.
Tik 2018 metais kai kuriems darbams jau buvo pasitelkti profesionalai – karkasinių namų gamintojai, kurie sutvarkė medinę pagrindinio namo dalį kokybiškai ir profesionaliai, kad būtų galima jame gyventi su visais patogumais.
Pavėsinė, kurioje per stogą auga ąžuolas
Vienas ypatingiausių objektų kempinge – pavėsinė: „Tos pavėsinės pagrindas yra iš uosio, kuris tiesiog buvo nuvirtęs į mūsų teritoriją. Mes jį nusipirkome, o tada patys atsivežėm, patys džiovinome.“
Matas prisimena, kad milžinišką medį teko tempti iš miško automobiliu, nes jis labai daug svėrė. Pavėsinės kolonos išėjo tokios storos, kad, kaip juokauja šeima, iš tokių rąstų būtų galima ir bažnyčią pastatyti.
Prie šios erdvės prisidėjo ir menininkas Marius Abramavičius iš Vilniaus. Jis pavėsinę papildė mitologiniais baltų ženklais, reprezentuojančiais skirtingas pasaulio kryptis.
„Tie ženklai yra ir informatyvūs, edukaciniai. Vaikai jau atpažįsta, klausia, kodėl jie čia yra ir ką tiksliai reiškia“, – sako Aušra.
Dar viena įspūdinga detalė – pavėsinės viduryje per stogą augantis ąžuolas.
„Tas ąžuolas tampa truputį kaip bažnyčios bokštas, perkeltine prasme“, – sako pašnekovė.
Mama ir sūnus: kūryba ir inžinerija
Aušra ir Matas šią vietą kuria kartu. Pasak jų, darbai natūraliai pasiskirstė: Matas labiau rūpinasi techniniais ir inžineriniais sprendimais, Aušra – kūrybine kryptimi.
„Matas yra labiau į techninę, inžinerinę pusę. Aš noriu padaryti gerai, jeigu išeina – paprasčiau ir pigiau“, – sako Aušra.
Ji pripažįsta, kad diskusijų būna, tačiau bendrus sprendimus visada pavyksta rasti.
„Kartais diskusijų būna karštų, bet labai mažai. Kas dėl techninių sprendimų, Matu visiškai pasitikiu“, – sako ji.
Matas anksčiau yra studijavęs autosporto inžineriją – tai mechanikos inžinerijos sritis. Ne sezono metu jis yra dirbęs amortizatorių servise, taip pat prisideda prie „World Sim Series“ – simuliacinių lenktynių platformos renginių organizavimo ir testavimo.
Aušra ne sezono metu taip pat užsiima kitomis veiklomis – garso meditacijomis, individualiomis ir grupinėmis terapijomis. Vis dėlto, net ir žiemą kempingas nedingsta iš jų kasdienybės – tada vyksta pasiruošimas naujam sezonui.
„Vasarą tai apima visą mūsų laiką, o ne sezono metu taip pat daromės „namų darbus“, ruošiamės, atsinaujinam“, – sako ji.
Gyvenimas prie jūros – su racijomis ir šiuolaikiniais sprendimais
Vasarą Aušra kempinge gyvena nuolat, o Matas dažnai važinėja tarp Karklės ir Vilniaus. Kadangi teritorija didelė, šeima, norėdami susisiekti vienas su kitu bei su kempingo personalu, naudoja racijas.
„Pas mus nėra mobiliojo ryšio, todėl, kai reikia greitai ko nors paklausti ar susisiekti, supratom, kad labai daug laiko užima nubėgti per visą sodybą.
Kartą čia apsistojo draugų šeima, o jų dukros turėjo racijas, tai mes pažiūrėjom ir pagalvojom – tai būtų puikus sprendimas. Nuo tada ir mes turim racijas ir tai labai patogu“, – pasakoja Aušra.
Nors vieta atrodo kaip visiška gamtos ramybė, patogumų čia netrūksta. Pasak Mato, yra ir internetas, taip pat ir įvairūs ekologiniai sprendimai, tokie kaip saulės elektrinė, šilumos siurbliai bei elektromobiliai.
„Ekologija mums labai svarbi. Turim saulės elektrinę, šilumos siurblius, patys važinėjam elektromobiliais“, – sako jis.
Paklausta, kas labiausiai patinka gyvenant gamtos apsuptyje, Aušra neslepia – jai čia taip patinka, kad sunku įsivaizduoti gyvenimą kitur.
„Man gyvenimas čia yra toks, kad nenorėčiau gyventi niekur kitur – nebent tai irgi būtų tokia pati vieta. Jūra šalia, miškas šalia, maudausi ištisus metus. Išvažiavimas į miestą man jau yra tokia patirtis, kuriai reikia prisiruošti“, – sako ji.
Kempingas niekada nesustoja keistis
Aušra ir Matas sako, kad „Karkelbeck No 409“ kūrimas nėra baigtinis projektas. Kasmet atsiranda naujų darbų, pataisymų, idėjų. „Planavimas niekada nesustojo“, – sako Aušra.
Šiemet, pavyzdžiui, atsirado vaikų žaidimų aikštelė iš medžio. Pasak pašnekovų, nauji dalykai dažnai gimsta ne iš noro „šiaip kažką pastatyti“, o iš realaus poreikio.
„Atsiranda poreikis, susidaro situacija ir tada kuriam, galvojam sprendimus“, – antrina Matas.
Jis priduria, kad daug kas atsiranda ir iš taisymo proceso: „Kažkas čia nuolat sulūžta, sugenda, nes labai žmonių čia daug praeina. Tada remontuoji ir stengiesi padaryti geriau, nes matai, kaip daiktas dirbo.“
Didžioji svajonė – prikelti seną ūkinį pastatą
Kalbėdama apie ateitį, Aušra sako turinti dvi dideles svajones, susijusias su kempingu. Pirmoji – kad jis ir po daugelio metų išliktų patrauklus keliautojams, jaukus, patogus ir nenutoltų nuo pagrindinių vertybių.
„Kad jis vis dar atrodytų patraukliai, naujai, patogiai, inovatyviai ir komfortiškai. Ir kad atlieptų mūsų pagrindines vertybes – gamtą, sveiką kūną, sveiką sielą“, – sako ji.
Antroji svajonė – atgaivinti seną ūkinį pastatą, kuris, pasak Aušros, yra vienas labiausiai fotografuojamų objektų teritorijoje.
„Jis senas, ten daug autentikos, bet jis toks senas, kad dar vis laukia savo atgimimo“, – sako pašnekovė.
Ji jau turi minčių, ką iš jo būtų galima padaryti, tačiau tam reikia, kad verslas būtų pakankamai pelningas. Šiai minčiai pritaria ir Matas, įvardinantis savo didžiausią ateities svajonę labai konkrečiai ir praktiškai:
„Mano svajonė, kad verslas būtų pelningas, kad išeitų mokėti darbuotojams, kad būtų finansų sukurti tai, ką norisi.“
Anot Aušros, šiuo metu kempingas itin populiarus ir tarp užsakovų, norinčių nuomotis teritoriją įvairioms veikloms bei užsiėmimas, o tam, kad renginiai čia galėtų vykti ištisus metus, praverstų erdvi vidinė salė. Būtent tokią būtų galima įrengti minėtame ūkiniame pastate, tačiau tai – nelengva užduotis.
Svečiai jau supranta ramybės vertę
Per daugelį metų keitėsi ne tik pati vieta, bet ir atvykstančių žmonių įpročiai. Aušra prisimena, kad anksčiau Lietuvoje kempingas daugeliui asocijavosi tik su maistu ir trankiais vakarėliais:
„Mes anksčiau užsiimdavome tokia tarsi šviečiamąja veikla – apie tai, ką išvis galima daryti kempinge, nes žmonėms kempingai asocijuodavosi tik su šašlykais, alkoholiu, „baliavojimu“ ir garsia muzika.“
Dabar ji sako pastebinti, jog žmonės vis dažniau patys ieško ramybės.
„Dabar svečiai jau supranta, kas yra ramybė. Pas mus ramybės valandos prasideda nuo 23 valandos.
Žmonės sako: 23 valanda, o čia taip tylu, kad mes sėdim, valgom vafliuką, ir atrodo, kad pusė kempingo skamba“, – šypsosi Aušra.
Savo pagrindiniu tikslu ji įvardina norą išsaugoti šią ramią ir autentišką kempingo aurą, dėl kurios poilsiautojai nori čia grįžti vėl ir vėl.
Comments (0)