Skip to content

Lietuvą drebina žinomų žmonių skyrybos: perspėja, kas vyksta – štai kur raudonos vėlevėlės

18 liepos, 20266 minute read

Autoriaus(-ės) nuotraukos nerasta

Pastaruoju metu Lietuvą apskriejo žinomų žmonių skyrybų istorijos. Tačiau skyrybos žmonėms dažnai tampa ne tik santykių pabaiga, bet ir patirtimi, kuri pakeičia požiūrį į meilę, santuoką bei naujus partnerius. Vieni po jų nebenori įsipareigoti, kiti – priešingai, skuba kurti naują gyvenimą. Pasak specialistų, po tokiu elgesiu dažnai slepiasi baimė, skaudi patirtis ir saugumo poreikis.

Apie tai laidoje diskutavo psichologė, rašytoja, intuityvios psichoterapijos kūrėja ir DARA centro vadovė Ramunė Murauskienė bei kognityvinės elgesio terapijos konsultantas ir lektorius Vaidas Arvasevičius.

Kaip yra iš tikrųjų? Turbūt pas jus ateina ne vienas pacientas ir sako: „Nebenoriu tuoktis, viskas, patirtis buvo nekokia.“ Ar tai dažniausia priežastis?

R. Murauskienė: Visaip yra iš tiesų. Žmonės skyrybomis nusivilia ne todėl, kad išsiskiria ir nebepasitiki savimi, o dažniausiai nusivilia skyrybų procesu, nes jis Lietuvoje yra menkai sureguliuotas. Tai gali būti tikrai didelė kova, ypač turint vaikų.

Tada žmonėse atsiranda kažkoks cinizmo genas. Tikriausiai nebuvo ir atsiranda. Jie tada pradeda vertinti visus potencialius partnerius su idėja: „Ai, tai va, mylėjau, mane apgavo, tai dabar nemylėsiu, naudosiuosi ir bus gerai.“

Iš tiesų slypi baimė, tokia neįsisąmoninta baimė. Neva santuoka kaip institucija gadina santykius. Tai yra visiška netiesa. Prisimenu, kai buvau jauna, dalyvavau tokiame seminare. Ten lektorius sakė, kad jokiu būdu negalima pasirašyti povedybinės ar priešvedybinės sutarties, nes tai automatiškai užprogramuos skyrybas.

Mes gyvename XXI amžiuje. Jeigu norime labiau sureguliuotų skyrybų, netgi turint omenyje galimybę, kad niekas nuo to neapsaugotas, reikėtų tas priešvedybines ar povedybines sutartis pasirašinėti. Tada viskas būtų daug aiškiau.

Žinoma, mes negalime visko suplanuoti, pasirašyti, bet žmonės kartais turi tokį naivumą, kad, ypač jeigu priimtas bažnytinės santuokos sakramentas, tai neva turėtų apsaugoti santykius. Iš tiesų – ne. Skyrybos neturėtų būti drama ar kažkokia trauma.

Kodėl? Dėl to, kad du žmonės yra dinamiški, vystosi ir neaišku, į ką išsivysto. Du žmonės gali taip išsivystyti, kad tarp jų atsiras praraja. Vienas pradeda sportuoti, keičia gyvenimo būdą, kitas nenori. Tada labai sunku sugyventi.

Ar žmonės nusivylę santuokos institutu?

Jūs turbūt susiduriate su žmonėmis, kurie pas jus ateina galbūt nusivylę santuokos institutu. Ką tokiais atvejais jiems pasakyti?

V. Arvasevičius: Galbūt galėtume atskirti santuoką kaip institucinę patirtį nuo pačios santykių patirties – psichologinės. Žmonės ateina nusivylę ne santuoka. Jie ateina nusivylę santykiais, tuo, kaip vyksta santykiai, emocinio ryšio praradimu, tuo, kad sunku komunikuoti, būti suprastam ir suprasti kitą. Tuo, kad sunku suprasti kitą, dažniausiai nesiskundžiama. Skundžiamasi, kad pats žmogus yra nesuprastas.

Tai kalba eina ne apie santuoką, o apie santykius. Jeigu žmonės ateina į specialisto kabinetą, tai reiškia, kad jie vis dėlto nori kažką padaryti, jog santykiai pagerėtų ir santuoka išliktų. Esminis klausimas visada yra apie santykius. Taip, žmonės išsiskyrę kuria naujus santykius, bet sakyti, kad santuoka praranda savo prasmę, vertę ar reikšmę, turbūt negalima.

Sugyventinė ar žmona?

Kalbame apie tai, kodėl žmonės po skyrybų nebenori tuoktis. Kartais, skaitydamas kai kurių žmonių biografijas internete, matau ir priešingų situacijų: vos spėjo išsiskirti, kartais net ne taip lengvai, ir tada jau kitoje santuokoje. Po mėnesio draugystės jau veda prie altoriaus, susilaukia vaikų. Gal tai irgi yra psichologinė būsena?

R. Murauskienė: Manoma, kad paviršutiniškesni žmonės, ne tokie gilūs, ne tokie empatiški, ne tokie jausmingi gali labai greitai iš vienų santykių pereiti į kitus. Tuo tarpu gilus žmogus, tas, kuris linkęs analizuoti, reflektuoti apie save, negali to padaryti fiziškai.

Jam tai nėra natūralus procesas, nes visi jo asmenybės sluoksniai sueina į tą santuoką, o po to turi kažkaip nuo jos atsiplėšti. Ne veltui santuoka, kaip ir skyrybos, laikoma netektimi, nes žmogus netenka ne tik sutuoktinio, bet ir ateities vizijos, planų, idėjų, ramybės: tarsi gražiai kartu pasensime.

Iš tiesų, nors jūs čia taip gražiai pasakėte, kad raminu žmones, skyrybos sudrebina visą asmenybę. Aš tikriausiai tiesiog linkusi į gyvenimą žiūrėti ne per dramatiškumą, o per galimybes. Taip pat ir bendraudama su klientais, teikdama jiems pagalbą. Nutiko? Gerai, tai ką dabar?

Mes netgi galime savo gyvenimą padalyti į laiką iki skyrybų ir po skyrybų. Taip kartais nutinka, ypač išdavystėse, ypač tada, kai vienas visą laiką galvojo: „Aš myliu ir mane myli“, o po daugelio metų pasirodo kitaip.

Mane vis dėlto labiau domina, kaip žmonės ateityje visa tai įveikia. Vieni, paviršutiniškesni, gali greitai išeiti iš santykių ir greitai įeiti į kitus santykius. Vaidas labai gražiai pasakė, kad miela, kai dar nesusituokę, o gal niekada ir nebus susituokę, vienas kitą vadina vyru ir žmona.

Pavyzdžiui, mano situacijoje aš vis dar esu savo sutuoktinio sutuoktinė. Mes esame skyrybų procese. Aš girdžiu, kaip sugyventinę, meilužę, net nežinau, koks čia turėtų būti statusas, kitą moterį vadina žmona. Netgi jai priskiriama ta pavardė, kuri realiai dar nepriklauso. Gal kada nors priklausys.

Man, pavyzdžiui, asmeniškai tai nėra miela. Man tai keista, kažkaip labiau panašu į sutrikimą. Tada pradedu analizuoti tą situaciją, ką psichologijos mokslas sako, kodėl vyras meilužę ar sugyventinę įvairiose aplinkose gali pavadinti žmona? Gal dėl tos pačios visuomenės, kad mažiau klausimų kiltų.

Turiu tokį bičiulį teisininką, kuris sako, kad reikėtų įvesti naują sąvoką – šaldytuvo draugė. Suprantate? Kas per draugė? O tai kur žmona? Čia draugė, o kur žmona? Arba – sugyventinė. Mes veltui nemėgstame šito žodžio. Jis nereiškia nieko blogo. Tai reiškia, kad žmonės kartu sugyvena. Tai yra gerai.

Bet žmonės vis dėlto linkę gyventi tam tikroje iliuzijoje ir kurti ją sau bei kitiems. Čia yra toks saviapgaulės momentas, kur aš, kaip psichologė, sakyčiau – raudona vėliavėlė. Kažkur žmogus prasilenkia su realybe arba jam baisu pasakyti: „O čia mano sugyventinė“, „O čia mano meilužė.“ Nes iš tiesų mes esame tokie bailūs.

Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.

👁️ 1 peržiūrų
Kaip vertinate šį straipsnį?
👍 0 👎 0 Iš viso: 0
0% 👍 0% 👎

Panašūs straipsniai

Komentarų: 0

Comments (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiausiai peržiūrėta

Back To Top
No results found...