Rusijai patiriant vis didesnį spaudimą kare prieš Ukrainą, Baltijos šalys vėl stumiamos į pirmąjį Maskvos taikinių planą. Aštrėjanti retorika, teisiniai grasinimai ir informacinės atakos rodo ne atsitiktinį triukšmą, o bandymą kelti įtampą, tikrinti Vakarų reakciją ir versti Lietuvą bei sąjungininkus trauktis nuo paramos Ukrainai.
Apie tai, „Žinių radijas“ laidoje, diskutuoja Tarptautinio saugumo ir gynybos centro Taline tyrimų vadovas Tomas Jermalavičius.
Rusijos grasinimai Baltijos šalims: kodėl Lietuva vėl atsidūrė pirmame plane?
Anksčiau mes buvome antrajame Rusijos plane, o dabar lyg ir grįžtame į pirmąjį. Kas čia vyksta, Tomai?
T. Jermalavičius: Vyksta tai, ką daugelis analitikų, atidžiai stebinčių Rusijos karą Ukrainoje, jau pažymi: įvyko galbūt ne persilaužimas, bet rimtas balanso poslinkis Ukrainos naudai. Psichologinis, fizinis ir kitoks spaudimas Rusijos režimui didėja, kai kas netgi pastebi, kad tos vadinamosios raudonosios linijos, kurių jie prisibraižė Ukrainoje – Krymas, tiltas į Krymą ir visa kita – atsidūrė gana rimtame pavojuje.
Mes tokį bruožą jau esame pastebėję, pavyzdžiui, 2022 metais: kai Rusijai spaudimas sustiprėja, tada paaštrėja ir jos retorika, ir veiksmai. Tai yra tam tikras bruožas, kuris nėra naujas, ir kaip tik dabar tai stebime.
Rusijos režimui reikia nukreipti savo visuomenės dėmesį nuo Ukrainos ir paties režimo bėdų, kurias sukėlė šis karas. Jiems reikia didesnio rato priešų, į kuriuos būtų galima nusitaikyti. Šiame kontekste mes tapome tokia patogia bokso kriauše.
Paruošiamuosius darbus mūsų linkme jie taip pat jau yra darę. Su dronais jie jau išsibandė mūsų reakcijas, tik tuo metu jie, aišku, buvo rusiški. Taip pat vykdomos informacinės atakos prieš mus, siekiant diskredituoti, izoliuoti sąjungininkų akyse ir Rusijos vidiniame kontekste parodyti kaip blogiukus – ne veltui mes nuolat užimame pirmąsias vietas jų išorinių priešų sąrašuose.
Dabar matome ir įvairias įstatymines pataisas, kurias, galbūt šiek tiek perlenkiant lazdą, daugelis interpretuoja kaip priimtas išimtinai rusakalbių gynimui. Iš tikrųjų tai daugiau susiję su teisiniais momentais – dėl teisinio Rusijos piliečių persekiojimo įvairiuose teismuose ir bylose už Rusijos ribų.
Bet kokiu atveju, tie pasiruošimai buvo daromi, o dabar jie tiesiog paleidžiami į gyvenimą, siekiant sukurti atmosferą, kurioje visų dėmesys labiau nukrypsta į mus. Rusija turbūt pereina iš tos fazės, kai tik bando mus apdoroti ir psichologiškai paruošti, prie destabilizavimo veiksmų.
Pagal teorinį modelį, po destabilizavimo operacijų pereinama prie konkrečių prievartinių veiksmų, siekiant priversti taikinį ar jo sąjungininkus priimti Rusijos sąlygas ir reikalavimus.
Lietuvos atsakas į Rusijos grasinimus
Kokios tos sąlygos gali būti, jeigu sakote, kad sekanti fazė gali būti šis spaudimas, siekiant priversti priimti kažkokias sąlygas?
T. Jermalavičius: Šis spektras yra pakankamai nuspėjamas: mažinti paramą Ukrainai arba tiesiog ją apleisti ir atsisakyti pastangų remti toliau. Tai turbūt svarbiausia, nes karas vyksta, ir Ukraina laikosi iš dalies dėl to, kad gauna nemažus finansinius bei materialinius resursus iš sąjungininkų.
Tai gali būti šiek tiek susiję ir su mumis: su sąjungininkų pajėgų buvimu čia, tranzitu į Karaliaučių ir apskritai Vakarų sankcijomis Rusijos ekonomikai bei finansų sistemai – šis meniu yra didelis. Kaip paprastai rusai daro – jų reikalavimai būna kelis kartus didesni, nei jie gali realistiškai pasiekti.
Toje pačioje Ukrainoje matome, kaip jie reikalauja likusio Donbaso, negalėdami jo pasiimti kariniu būdu. Reikalauja to vien kaip sąlygos pradėti derybas, net nekalbant apie tai, ko tose derybose būtų reikalaujama. Mes visa tai žinome, šis repertuaras nėra naujas. Pagrindinis klausimas – kiek mes rimtai tam ruošiamės.
Žvelgiant į kai kurias reakcijas Lietuvoje, man susidaro įspūdis, kad valdžia yra šiek tiek pasimetusi ir nelabai žino, kaip elgtis tokioje netikrumo pilnoje, dinamiškoje situacijoje. Nėra išbandyti jokie algoritmai, patys nepasidarėme namų darbų ir nežinome, kaip Rusijai siųsti signalus, kad jie net nebandytų prie mūsų lįsti, nes kitaip greitai prisidarytų problemų ir labai apsiskaičiuotų, tokio gebėjimo nėra.
Labai paprastas pavyzdys: kai tiek premjerė, tiek prezidentas pradėjo visus raminti, neva prezidento patarėjas Kęstutis Budrys per aštriai pasisakė apie tai, kas nutiktų Karaliaučiui, jeigu būtų užpulta Lietuva.
Ne raminti reikia, o dar labiau sustiprinti tokį įspūdį Maskvoje, nes tai yra žinutė, kokios būtų pasekmės, jeigu jie iš tikrųjų pradėtų karinius veiksmus Suvalkų koridoriaus kryptimi, Rytų Latvijoje ar dar kažkur. Tai tik parodo mūsų strateginio mąstymo nebrandumą ir negebėjimą diktuoti savo tono.
T. Jermalavičius: Tikrai ne. Jis pasakė akivaizdžią realybę – tai, kokie iš tikrųjų yra Aljanso planai, apie tai yra pasakę ir Aljanso generolai.
T. Jermalavičius: Tai Rusijai nėra naujiena, bet tai reikia transliuoti plačiau, kad tai iš tikrųjų baigtųsi labai liūdnai pačiai Rusijai. Mes visą laiką reikalaujame, kad sąjungininkai būtų tvirtesni, nebijotų eskaluoti ir dominuotų eskalacijos pakopose. O kai patys pereiname prie konkrečios komunikacijos, staiga pradedame lįsti į krūmus, norime deeskaluoti, rodome nuolankumą, baimę, kuklumą ar dar kažką. Tokie dalykai iš anos pusės iššaukia tik dar didesnį norą eskaluoti. Tai tikrai buvo padaryta klaida ir to nereikia slėpti.
Baltarusijos įsitraukimas į karą – ar realu?
Kokia Baltarusijos įsitraukimo į karą tikimybė? Kaip jūs žiūrite į tuos judesius su Aliaksandru Lukašenka?
T. Jermalavičius: Tai yra vienas iš tų paruoštukų, kuriais jie bandys dangstytis. Galbūt vėl smūgiuos Ukrainai iš ten, o Aleksandras Lukašenka bandys sakyti, kad „čia ne mes, mes su tuo nesusiję“. Buvo ir toks apsimestinis branduolinių ginklų perdavimas Lukašenkai, kuris tikrai neįvyko, galime nusiraminti, bet jie kultivuoja tokį nenuspėjamumo įspūdį norėdami parodyti: „Žiūrėkite, dabar bet kas gali nutikti. Mes dar esame racionalūs, su mumis galima susitarti, o jis yra nenuspėjamas, dar turi ginklą“. Tai turėtų mus atgrasyti ir priversti labiau įsiklausyti į jų reikalavimus.
Baltarusija tiesiog yra jų instrumentas. Kažkuriuo metu tikrai gali suorganizuoti rimtų provokacijų: hibridinių išpuolių, nedidelių įsiveržimų per sieną. Nenoriu gąsdinti, bet tokiems dalykams reikia pasiruošti, kad vėl nenutiktų taip: „oi, kaip mes čia neatspėjome“.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
Comments (0)