Aktorė bei režisierė Violeta Mičiulienė leidosi į prisiminimų kelionę po keistą ir mistišką vietą – Sibiro Altajų. V. Mičiulienė čia lankėsi iki Krymo aneksijos, tačiau vietinių gyvenimo būdas, propaganda ir gamtos paslaptys atmintyje įsirėžė visam gyvenimui.
Netikėta kelionė į šamanų kraštą
Laidos vedėjai pasiteiravus, kaip aktorė atsidūrė šioje tolimoje vietoje, V. Mičiulienė prisipažino, kad pati neplanuoja nei vienos savo kelionės – viską sudėlioja likimas ir sutikti žmonės:
„Iš tikrųjų aš netgi neturiu nei vienos kelionės, kurią sugalvojau pati. Nei vienos. Tai kažkokios gastrolės su spektakliu, tai žmonės mane kviečia. Visad gaunasi, kad kažkas tai padaro ir aš pasirašau“, – juokėsi moteris.
Šįkart viskas prasidėjo nuo pažinties su Lietuvoje gyvenusia sibiriete, kuri pasiūlė nuskristi pas jos tėvus. V. Mičiulienė, pasirašanti „ant beveik visko“, ilgai nedvejojo ir praktiškai visam mėnesiui išvyko į Sibirą.
Su didžiuliu lietuvišku šakočiu rankose per Maskvą jos nuskrido į Barnaulą. Nusileidus mažame oro uoste, tikrasis iššūkis tik prasidėjo. Draugės tėtis su „Žiguliuku“ jas pasitiko tam, kad kalnais nuvažiuotų dar 800 ar 900 kilometrų.
V. Mičiulienė juokiasi, kad ši transporto priemonė kalnuose buvo tikras „tankas“. Aktorė prisimena buvusi pati liekniausia kompanijoje, sėdėjusi priplotu prie stiklo veidu, o visą kelionę fone grojo rusiška popmuzika: „Aš pradėjau vaidint, kad man bloga, bet visiems nusispjaut. Aš sakau, man širdis stoja, nieks nekreipia dėmesio. Galvojau, kad išprotėsiu.“
Televizorius su viena sąlyga
V. Mičiulienė prisimena, kad jau tada Altajuje stipriai jautėsi politinis fonas, o vietinių namuose veikė galinga smegenų plovimo mašina. Kadangi Lietuva jau buvo išėjusi iš Tarybų Sąjungos, vietiniams tai buvo itin skaudus klausimas, todėl aktorė stengėsi šios temos vengti. Visgi nuo politikos pasislėpti buvo neįmanoma dėl vieno daikto:
„Didžiulis televizorius nuo ryto iki vakaro. Jis toks, kur žmonės tokio amžiaus tikrai negalėtų tokio didelio pirkti, bet jis nuo ryto iki vakaro varė ir varė žinias kas kiek laiko.“
Kai dėl prastos savijautos aktorė paprašė televizorių išjungti, šeimininkai jį išjungė, tačiau netrukus paaiškėjo kraupi šios dovanos kilmė ir priežastis:
„Ir aš supratau, kad jeigu aš ten gyvenčiau ir man šitaip varytų propagandą, aš taip pat galvočiau. Ir aš paklausiau, o kodėl jūs nusipirkote tokį televizorių? Ir buvo pasakyta: „Mums padovanojo, bet su ta sąlyga, kad jis būtų visą laiką įjungtas.“ Ir tada aš supratau, iš kur ateina ta propaganda.“
Anot V. Mičiulienės, per televiziją nuolat buvo transliuojama, kad jie yra saugūs, gyvena geriausioje šalyje, o likęs pasaulis, ypač Amerika ir Europa, skęsta problemose. Kai aktorė kartą bandė paklausti, kodėl rusai taip piktinasi jų sprendimu išeiti į Europą, pokalbis pasiekė susikirtimo tašką ir temą teko užbaigti.
Protu nesuvokiama kasdienybė
Aktorė pasakoja, kad Altajuje galioja visiškai kitokios, protu nesuvokiamos taisyklės. Pavyzdžiui, einant į taigą, pagal įstatymą negalima net tyliai ištarti žodžio „meška“ ar „lokys“, nes tai laikoma taigos dvasios prisišaukimu. V. Mičiulienė savo akimis matė laukines, nusišėrusias meškas, kurios upėse gaudo lašisines žuvis, išdrasko jas, suėda tik ikrus, o likučius išmeta pakrantėje.
Kitas kurioziškas vaizdas aktorei įstrigo miestelio aikštėje, kur stovi didžiulė žvaigždė žuvusiems kariams. Pro šalį maklinėjo keturios karvės, o dvi sėdinčios moterys staiga pašokusios pradėjo jas spardyti ir vyti šalin.
V. Mičiulienė pasibaisėjo tokiu elgesiu, tačiau vietiniai jai paaiškino situaciją: „Sako: „Čia ne jų gyvuliai. Jos yra bedarbės, jos gauna pašalpas. Jų darbas sėdėti, kad karvės neateitų ir neprikakotų prieš žvaigždės.“ Čia jų darbas nuo ryto iki vakaro.“
Bandymas „prigauti“ šamanę ir netikėtos pranašystės
V. Mičiulienė neslepia – ji pati jokiais burtais netiki, todėl paprašiusi nuvežti pas šamaną turėjo labai konkretų tikslą:
„Aš nesu ėjusi nei pas jokias burtininkes, aš tais dalykais netikiu visiškai, bet man įdomu pati visa šita situacija, kai iš kažkur gauna informaciją, kuria aš netikiu. Ir aš galvoju, aš noriu nueiti pas šamaną vien tam, kad pagaučiau jį meluojant. Nu man taip įdomu.“
Šis noras buvo priimtas labai rimtai – „žiguliuku“ teko važiuoti dar kelis šimtus kilometrų per pievas be jokio kelio, kol pasiekė margaspalvę, ryškiai nudažytą trobelę. Joje gyveno šamanė – senyvo amžiaus, simpatiška, siauromis akytėmis bobutė. Vos įėjus pro duris, senolė iškart kreipėsi į draugės tėvą:
„O kodėl atvežė raganą pas mane? <…> Sako – ragana užsienietė. <…> Ko tu iš manęs nori? Tu gi viską žinai.“
Šamanė išsitraukė pergamentą, kaulą, virvę ir liepė užrašyti dvasios, kuri ją mylėjo, vardą. V. Mičiulienė užrašė prieš 40 metų mirusios mamos vardą. Nors aktorė vis budriai stebėjo aplinką, tikėdamasi pagauti apgaulę, šamanės rankose laikoma virvė pradėjo pati šokinėti per ženklus, o senolė iš jų skaitė atsakymus.
Aktorė pasiteiravo dėl kelio sąnario operacijos, kurią jai tuo metu siūlė gydytojai. Šamanė patarė palaukti kokius dešimt metų, nes kitaip ji šlubuos, o tuo metu pasiūlė naudoti „molį iš ten, kur šaudo“. Grįžus į Lietuvą, V. Mičiulienės sūnus prisiminė, kad už upės, buvusioje šaudykloje, vyrai kasa molį krosnims. Aktorė kelis kartus dėjo šį molį ant kelio: „Neįvyko stebuklas, bet ir nebuvo blogiau.“
Taip pat šamanė tiksliai išpranašavo ateities darbus, nors pati Violeta klausimą uždavė spontaniškai, nes kaip tik buvo pasibaigęs vienas televizijos projektas:
„Aš nežinau savo ateities ir paklausiau, sakau: „O ar aš turėsiu darbą?“ Atsakymas buvo: „O tau dar darbų trūksta? <…> Gerai, kai parvažiuosi namo, aš tau duosiu nesunkaus darbo kokiems penkiems metams, būk rami.“ Aš nieko nenoriu sakyt, aš netikiu tokiom nesąmonėm, bet aš parvažiavau namo, už dviejų savaičių man buvo paskambinta, Panevėžio keliai man pasiūlė būti jų veidu penkis metus, o paskui visa tai baigėsi. Aš nežinau. <…> Tai prigauti nelabai pavyko.“
Kai V. Mičiulienė pasiskundė, kad per daug savęs atiduoda kitiems, o vaikai prašo nesitaškyti energija, šamanė atsakė:
„Čia yra labai gerai, todėl, kad ne kaip pas kitus žmonės, pas tave eina energija tiesiai iš kosmoso ir jeigu tu savęs nedalinsi, tu susprogsi.“
Gyvenimo pamokos: „Aš atsisakiau visų toksiškų žmonių“
Laidos pabaigoje pašnekovės palietė drąsos, kompleksų ir gebėjimo atsiriboti nuo to, kas neneša džiaugsmo, temą. V. Mičiulienė prisipažino, kad vaikystėje turėjo tūkstančius kompleksų, o dabar turi tik vieną – „kompleksų neturėjimą“. Ji atvirai pasakė, kad nebijo būti netobula ar juokinga, ir nebijo pasakyti „ne“ tiems, su kuriais kelias baigėsi:
„Aš esu visiška bailė irgi. <…> Aš visko bijau, bet suprantu, kad nuo to niekas nesikeičia. Jei aš užsigriaušiu negyvai, jeigu aš eisiu prieš savo prigimtį, jeigu aš pameluosiu, aš visą naktį nemiegosiu, aš save griaušiu. <…> .Aš atsisakiau visų žmonių. Aš atsisakiau visų įvykių, kurie man atrodo toksiški, kurie man nepatinka. Žmonės, gyvenimo įvykiai, daiktai, reiškiniai turi galiojimo laiką ir jie baigiasi, ir nereikia įsikabinti.“
Aktorė pasidalijo, kad per pandemiją netgi parašė laiškus kai kuriems asmenims, pranešdama, jog jų „galiojimo laikas draugo statuse baigėsi“. Ji pabrėžė, kad gyvenime nereikia taikytis prie kitų lūkesčių, o svarbiausia – leisti vieni kitiems džiaugtis trumpu laiku šioje žemėje:
„Koks tas trumpas gyvenimas ir kaip toj žemėj mes nedaug gyvenam. Kuo senesnis, tuo labiau supranti. Todėl leiskim vieni kitiems džiaugtis, nes ta knyga „Visi žmonės priešai“ nėra teisingas pavadinimas. Visi žmonės yra meilė.“
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
Comments (0)